Intubacija yra procedūra, kartais naudojama medicininio gydymo metu, leidžianti žmonėms laisvai kvėpuoti. Tai apima lankstaus vamzdelio įkišimą per burną ar nosį į trachėją, kvėpavimo takų dalį. Tačiau raumenų judesiai, įskaitant dusulio refleksą, gali apsunkinti šios procedūros atlikimą. Siekiant palengvinti kvėpavimo takų valdymo procesą, kartais naudojama intubacinė sedacija, siekiant įkišti vamzdelį link plaučių arba kartais į skrandį. Šiuo tikslu gali būti naudojami įvairūs vaistai, kurie turi skirtingus privalumus ir trūkumus.
Paprastai intubacinė sedacija yra medicininė procedūra, kurią atlieka profesionalai. Šokas, traukuliai ir plaučių spaudimo praradimas yra visos galimos intubacijos priežastys. Atsižvelgdamas į aplinkybes, įskaitant konkrečią sveikatos būklę, taip pat bendrą paciento fizinę ir psichinę būklę, medicinos personalas gali nuspręsti, ar reikia anestezijos. Tokios būklės, kaip galvos trauma, plaučių liga ir astma, gali padidinti tikimybę, kad bus naudojamas tokio tipo sedacija. Raumenų spazmai ir kvėpavimo takų komplikacijos gali nustatyti, ar vietinis anestetikas gali būti naudingas be tradicinių anestetikų, sukeliančių sąmonės netekimą.
Dažnai kritinėse situacijose gali prireikti naudoti intubacinę sedaciją, kad būtų užtikrintas atviras kvėpavimo takas, kai atliekamos kitos medicininės procedūros. Etomidatas arba midazolamas yra įprasti vaistai, naudojami greitai anestezuoti, tačiau jie ne visada apsaugo nuo raumenų spazmų ir nesuvaldo skausmo. Kad išvengtų nevalingų judesių ir reakcijų į vamzdelį, medicinos personalas dažniausiai pasirenka vietinį anestetiką, pvz., rokuronį. Šioje situacijoje atsidūrusiam asmeniui taip pat gali būti skiriamos kitos skausmui malšinti skirtos medžiagos, pvz., narkotinės medžiagos, kad procesas būtų dar labiau palengvintas. Šių junginių dozės turi būti kruopščiai valdomos, kad būtų išvengta pavojingo šalutinio poveikio.
Intubacijos sedacijos metu asmuo aprūpinamas deguonimi, nes dėl vartojamų vaistų jis gali negalėti savarankiškai kvėpuoti. Chirurginėse situacijose gali būti skiriami kiti vaistai, kad būtų galima tiksliau kontroliuoti anesteziją ir sumažinti galimą riziką, kuri gali kilti šio proceso metu. Atropinas yra vaistas, blokuojantis signalus, kurie liepia širdžiai sulėtėti, o kartais skiriamas siekiant padėti išvengti reto širdies susitraukimų dažnio. Kitas įprastas vaistas, naudojamas intubacinei sedacijai, gali būti naudojamas, kai galima atidžiai stebėti gyvybinius požymius, nes jis gali greitai sukelti sąmonės netekimą, tačiau jo poveikis trunka neilgai. Individualūs skirtumai ir medicininės situacijos dažnai gali turėti įtakos šios procedūros eigai, tačiau apmokytų žmonių rankose visa tai gali užtikrinti veiksmingą kvėpavimo takų valdymą.