Įrodymų sunaikinimas – tai medžiagos, kuri galėtų būti įrodymu byloje, praradimas, visiškas sunaikinimas arba sugadinimas. Visoms byloje dalyvaujančioms šalims privaloma saugoti įrodymus, o į sunaikinimą dažnai žiūrima priešiškai, nes teismas daro prielaidą, kad vienintelė priežastis sunaikinti įrodymus yra įsitikinimas, kad jie gali būti kaltinantys arba išteisinantys, priklausomai nuo to, kuri šalis juos sunaikina. Už įrodymų sunaikinimą gali būti numatytos teisinės sankcijos.
Įrodymai gali būti sunaikinti įvairiose situacijose. Kartais įrodymus sauganti šalis elgiasi aplaidžiai ir juos praranda arba rizikuoja. Pavyzdžiui, medicinos ekspertas gali nesugebėti tinkamai surinkti DNR įrodymų, todėl vėliau jų atlikti neįmanoma. Panašiai policijos pareigūnas gali nesilaikyti įrodymų grandinės, palikdamas įrodymus neužtvirtintus ant savo transporto priemonės sėdynės, o tai gali prarasti įrodymus dėl vagystės.
Kitais atvejais įrodymų sunaikinimas gali pasirodyti tyčinis. Pavyzdys yra dokumentų smulkinimas, kaip ir bandymai tyčia sugadinti įrodymus, pavyzdžiui, juos sudeginti ar slėpti. Į šį beprotišką įrodymų naikinimą linkstama žiūrėti itin įtariai. Teismas gali priimti sprendimą priešingos šalies naudai, jei paaiškėja įrodymų sunaikinimas, teigdamas, kad jie galėjo atlikti esminį vaidmenį byloje ir dabar negali būti panaudoti dėl sunaikinimo.
Svarbu žinoti, kad įrodymų sunaikinimą teismas ne visada vertina neigiamai. Kartais, norint atskleisti daugiau informacijos, įrodymus reikia atlikti destruktyviai. Idealiu atveju abi šalys sutinka su tuo, o teisėjas nusprendžia, kad bandymas turėtų būti tęsiamas. Pavyzdys yra DNR įrodymai; jei mėginys yra nedidelis, bandymai jį sugadins ir to nebus galima pakartoti kitoje įstaigoje ar ateityje. Įrodymų analitikai gali būti priversti apsispręsti, ar sunaikinti įrodymus, kad būtų galima surinkti gyvybiškai svarbią informaciją, ar išsaugoti juos ir negalėti daryti išvadų iš bandymų.
Įrodymai taip pat reguliariai naikinami pasibaigus tam tikram laikotarpiui baigtose bylose. Teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus sprendimą, įrodymai saugomi pakankamai ilgai, kad būtų galima juos apskųsti, o tada už jų saugojimą atsakinga šalis turi teisę juos sunaikinti. Tai atlaisvina vietos saugojimui. Teismai gali nuspręsti saugoti istorinės ar teisinės svarbos įrodymus pasibaigus šiam privalomam saugojimo laikotarpiui.