Ūminis storosios žarnos uždegimas, atsirandantis dėl sutrikusios kraujotakos apatinėje virškinimo sistemoje, vadinamas išeminiu kolitu. Nors būklę gali sukelti įvairūs veiksniai, ji dažniausiai paveikia vyresnio amžiaus asmenis, kuriems diagnozuota periferinių arterijų liga (PAD). Sumažėjusi kraujotaka, susijusi su išeminiu kolitu, gali sukelti gyvybei pavojingas sąlygas, dėl kurių reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją, įskaitant gangreną ir sepsį. Šios būklės gydymas priklauso nuo simptomų sunkumo, paprastai apima antibiotikų skyrimą, o sunkiais atvejais gali prireikti hospitalizuoti.
Dažnai arterijų susiaurėjimas prasideda dėl kraujo krešulių, kurie susidaro dėl apnašomis išklotų arterijų sienelių. Dėl arterijų susiaurėjimo atsirandančios nepakankamos kraujotakos storosios žarnos audinys galiausiai netenka deguonies ir pablogina jo gebėjimą tinkamai funkcionuoti. Sumažėjęs deguonies prisotintas kraujas arba jo nebuvimas sukelia ūminį storosios žarnos audinio uždegimą ir žarnyno sutrikimą.
Yra keletas veiksnių, galinčių prisidėti prie išeminio kolito išsivystymo. Asmenims, kuriems buvo diagnozuota išvarža arba kurie sirgo gaubtinės žarnos vėžiu, gali padidėti rizika susirgti šia storosios žarnos uždegimo forma. Tam tikros sisteminės būklės, pvz., vaskulitas ir reumatoidinis artritas, taip pat gali padidinti asmens tikimybę, kad jiems pasireikš simptomai. Kai kuriais atvejais parazitų buvimas arba bakterinė infekcija gali sukelti staigų storosios žarnos uždegimą. Be to, reguliariai vartojant tam tikrus vaistus, tokius kaip sintetiniai hormonai ir nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), gali kilti rizika susirgti ūminiu storosios žarnos uždegimu.
Dažnai tie, kuriems diagnozuotas išeminis kolitas, yra senyvo amžiaus ir jiems diagnozuota lėtinė sveikatos būklė, dėl kurios sutrinka arterijų funkcija ir sutrinka tinkama kraujotaka, pavyzdžiui, periferinių arterijų liga. Asmenims, kurie anksčiau sirgo širdies ir kraujagyslių ligomis, įskaitant aritmijas ar vainikinių arterijų pažeidimus, gali padidėti šios formos kolito rizika. Kitos lėtinės ligos, įskaitant lėtinę obstrukcinę plaučių ligą (LOPL) ir aukštą kraujospūdį, taip pat gali prisidėti prie simptomų atsiradimo. Ūminio gaubtinės žarnos uždegimo pradžią rodantys požymiai paprastai būna panašūs.
Asmenys dažnai patirs diskomfortą pilve, kurį gali lydėti staigus noras tuštintis. Paprastai simptomus turintys asmenys taip pat gali jausti pykinimą, viduriavimą ir vėmimą. Neįprasta, kad asmenims, sergantiems šia kolito forma, išmatos yra kruvinos, kurios yra gilios arba ryškiai raudonos spalvos. Pilvo diskomfortas, pirmiausia pasireiškiantis dešinėje pusėje, gali reikšti užsikimšimą, dėl kurio pablogėja plonosios žarnos funkcionalumas, dėl kurio gali atsirasti nekrozė arba audinių mirtis. Manoma, kad tai pavojinga gyvybei, žarnyno nepraeinamumas turi būti pašalintas chirurginiu būdu, kad būtų išvengta gangrenos ar kitų rimtų komplikacijų.
Siekiant patvirtinti diagnozę, asmuo gali būti nukreiptas papildomam tyrimui po pirminės fizinės apžiūros. Norint įvertinti gaubtinės žarnos būklę, gali būti atliekama kolonoskopija. Procedūros metu į tiesiąją žarną įkišamas mažas lankstus vamzdelis su maža kamera, kuri perduoda nuotraukas atgal į vaizdo monitorių. Gali būti atliekami pilvo srities vaizdo tyrimai, įskaitant kompiuterinę tomografiją (KT), rentgeno spindulius ir magnetinio rezonanso tomografiją (MRT), siekiant toliau įvertinti arterijų funkciją ir gaubtinės žarnos būklę. Be to, gali būti atliktas kraujo tyrimas, siekiant įvertinti asmens baltųjų kraujo kūnelių skaičių, kuris padidėja esant uždegimui, ir gali būti paimtas išmatų mėginys tolesniam laboratoriniam tyrimui.
Išeminio kolito gydymas visiškai priklauso nuo simptomų sunkumo ir bendros asmens sveikatos. Lengvais atvejais paprastai nereikia hospitalizuoti ir, tinkamai gydant, praeina per kelias dienas. Antibiotikas paprastai skiriamas kaip atsargumo priemonė, siekiant užkirsti kelią infekcijai, o papildomi vaistai naudojami kraujospūdžiui reguliuoti ir tinkamai kraujotakai atkurti. Vidutinio sunkumo ar sunkiais atvejais dažnai reikia išsamesnio gydymo.
Dehidratuoti asmenys, kuriems pasireiškia sunkūs simptomai, gali būti hospitalizuoti, kad jų būklė būtų stabilizuota. Papildomos maistinės medžiagos paprastai leidžiamos į veną, o asmens mityba gali būti ribojama tol, kol bus atkurta tinkama storosios žarnos funkcija. Kai kuriems asmenims taip pat gali prireikti analgetinių vaistų, kad sumažintų diskomfortą. Tiems, kuriems diagnozuotas žarnyno nepraeinamumas, gali būti nedelsiant atlikta operacija, siekiant pašalinti užsikimšimą ir atkurti tinkamą žarnyno funkciją.
Prognozė, susijusi su išeminiu kolitu, priklauso nuo būklės, taip pat nuo savalaikio ir tinkamo gydymo. Jei simptomai negydomi, infekcijos išsivystymo rizika labai padidėja ir gali kilti pavojus asmens gyvybei. Su išeminiu kolitu susijusios komplikacijos yra gangrena, sepsis ir žarnyno perforacija. Norint sumažinti pasikartojančio išeminio kolito riziką, žmonėms paprastai nurodoma laikytis sveikos, subalansuotos mitybos ir daug mankštintis. Taip pat gali būti rekomenduojama, kad asmenys susilaikytų nuo rizikingo elgesio, pavyzdžiui, rūkymo, ir imtųsi aktyvių priemonių cholesterolio kiekiui mažinti.