Įsipareigojimo mokesčiai yra nedideli mokesčiai, kuriuos nustato skolintojas tuo metu, kai pareiškėjui suteikiama hipoteka ar kitos rūšies paskola. Mokestis yra ženklas, kad skolintojas įsipareigoja išteklius sudaryti verslo susitarimą su skolininku. Priklausomai nuo galiojančių standartų ir aplinkybių, tiksli apmokestinama suma skirsis.
Kai skolintojas pasirenka pratęsti paskolą pareiškėjui, atsiranda daugybė papildomų išlaidų. Skolintojas patiria išlaidų dėl administracinių ir kanceliarinių užduočių, susijusių su paskola nuo jos išdavimo iki galutinio mokėjimo paskelbimo. Įsipareigojimo mokestis yra viena iš skolintojo naudojamų priemonių, kad iš dalies atidėtų šias išlaidas.
Paprastai mokestis bus nurodytas įsipareigojimo rašte, kuris yra parengtas ir išsiųstas skolininkui. Išsamioje informacijoje bus nurodytos sąlygos, susijusios su mokesčio apskaičiavimu. Daugelis skolintojų nusprendžia nustatyti sumą pagal paskolos įsipareigojimo procentą.
Atsižvelgiant į aplinkybes, iš skolininko gali būti pareikalauta sumokėti įsipareigojimo mokestį, susijusį su verslo susitarimu. Mokestis gali būti imamas atskirai nuo paskolos įmokų arba atimamas iš pirmosios įmokos. Paprastai įsipareigojimo laiške bus nurodytos galimos mokėjimo galimybės.
Kai kuriose paskolos sutartyse įsipareigojimo mokestis veikia kaip mechanizmas, leidžiantis užfiksuoti sutartą palūkanų normą, kuri bus taikoma visą paskolos ciklą. Atsižvelgiant į tikslias paskolos sutarties sąlygas, mokestis gali būti grąžintas paskolos gavėjui pagal sąlygas grąžinus paskolos likutį. Tačiau paskolos gavėjas gali prarasti grąžinamąją išmoką dėl daugelio priežasčių, pavyzdžiui, pavėlavęs vieną ar kelis mokėjimus, net jei paskola grąžinama laiku.
Paskolos gavėjai ir skolintojai kartais gali derėtis dėl įsipareigojimo mokesčio sąlygų ir priimti sprendimą, kuris neatitinka įstaigos paprastai taikomo standarto. Nors tai nėra visuotinai taikoma, yra paskolas teikiančių institucijų, kurios turi tam tikrą laisvę nuspręsti, ar taikyti sumažintą mokestį, ar visai jo atsisakyti.