Sąnaudų didinimo dėsnis, įprastas ekonominis principas, teigia, kad operacija, vykdoma didžiausiu efektyvumu ir visiškai išnaudojant fiksuotų sąnaudų išteklius, patirs didesnes gamybos sąnaudas ir sumažės produkcijos vieneto pelningumas, toliau bandant padidinti gamybą. Norėdami padidinti pelną ir sumažinti neefektyvumą, įmonių savininkai ir vadovai stengiasi išnaudoti visus gamybos veiksnius visu pajėgumu. Esant tam tikram produktyvumo lygiui, įmonė pasiekia maksimalų produkcijos efektyvumą, turėdama fiksuotą pridėtinių išlaidų ir išlaidų sumą. Siekdama toliau didinti gamybą, įmonė turės didinti savo sąnaudas pridėdama daugiau įrangos, darbo jėgos ir medžiagų. Vėliau, pagal kaštų didėjimo dėsnį, kiekvieno papildomo vieneto gamybos savikaina didėja, o pelno marža susiaurėja.
Ribiniai kaštai – tai papildomos išlaidos, patiriamos pagamintam kiekiui pasikeitus vienu vienetu. Kai ribinių kaštų kreivė didėja, didėja vidutiniai bendrieji kaštai. Siekdama išlaikyti tokį patį pelno lygį, įmonė turi pakelti produkto kainą. Kainos pokytis veikia kaip poslinkio veiksnys, mažinantis produkto paklausą rinkoje. Mažėjant paklausai ir didėjant pasiūlai, rinka nebeišlaikys didesnės kainos, todėl sumažės įmonės pelningumas.
Tačiau kai kurie rinkos veiksniai gali padaryti, kad išlaidų didinimo įstatymas netaikytinas. Šie poslinkio veiksniai gali turėti įtakos produkto paklausai arba pasiūlai. Viskas, kas didina produkto paklausą arba mažina pasiūlą, bus linkusi apsaugoti įmonę nuo neigiamo didėjančių gamybos sąnaudų poveikio. Tipiški paklausos poslinkio veiksniai, padedantys priešintis įstatymui, yra didėjantis vartotojų pajamų lygis, didėjantis susidomėjimas produktu, didėjantis vartotojų skaičius arba didėjančios konkurentų kainos. Pasiūlos poslinkio veiksniai, kurie atsveria didėjančias ribines išlaidas, apima konkurentus, pasitraukiančius iš verslo ir padidėjusį produktų panaudojimą dėl karo, stichinės nelaimės ar kito įvykio.
Be išlaidų didėjimo dėsnio, įmonių vadovai turi atsižvelgti ir į mažėjančios grąžos dėsnį. Didėjančių sąnaudų dėsnis teigia, kad į operaciją įtraukus papildomos tam tikro gamybos veiksnio, pvz., įrangos ar darbo, sąnaudos, gaunama nauda palaipsniui mažėja, jei kiti veiksniai yra pastovūs. Šio principo iliustracija būtų darbuotojų pridėjimas ūkyje. Iš pradžių papildomos darbo jėgos padidina derlių, bet galiausiai nėra pakankamai žemės ar įrangos, kad būtų galima visiškai išnaudoti kiekvieną darbuotoją. Dėl to sumažėja bendras įmonės efektyvumas.