Islamo menas apibūdina įvairias meno formas, tokias kaip architektūra, tekstilė ir knygų apšvietimas, kilęs iš geografinių vietovių, kurių kultūra ir politika pirmiausia buvo islamo. Islamo religija išsivystė 622 m. po Kr. ir išplito, kai islamo kariai pareikalavo teritorijos savo dievo Alacho vardu. Agresyviai užkariavus, atsirado islamo menas ir architektūros formos su jiems būdingais gamtos ir gėlių motyvų raštais, siaubo vacui ir prabangiais baldais. Islamo mene, nors vyravo architektūra ir stokojama vaizdinių tradicijų, įtakojo daugelis aplinkinių meno tradicijų, įskaitant krikščioniškąsias, Bizantijos ir Centrinės Azijos tradicijas.
Politiniam ir kultūriniam dominavimui plintant iš epicentro Palestinoje, Sirijoje ir Irake, buvo statomos mečetės ir rūmai, atspindintys epochos islamo meno tradicijas. Eksterjeras buvo dekoruotas sudėtingais, lenktais, stilizuotais raštais, kurie dengė visus turimus paviršius. Šie dizainai buvo dekoratyvūs, bet nebūtinai religiniai. Islamo mene ir architektūroje išorėje buvo naudojami akmens raižiniai ir tinko reljefai. Interjerai buvo dekoruoti prabangia, raštuota tekstile, kilimėliais, keramika.
Mozaikinių plytelių grindų naudojimas buvo labai populiarus, nes valdovai naudojo visas įmanomas priemones, kad atspindėtų savo turtą ir meilę prabangai. Kaip ir mečečių ir rūmų eksterjeras, dizainas buvo perpildytas, pasikartojantys raštai, pagrįsti organinėmis formomis ir geometriniais raštais. Nė vienas paviršius neliko be apdailos. Rytietiškas kilimas buvo populiarus ne tik dėl praktinių priežasčių, bet ir kaip dekoratyvinis objektas, statuso simbolis, palankumą rodanti dovana. Karališkieji rūmai samdė audėjos, kad sukurtų gražiai dekoratyvius kilimėlius, kurie iki 10-ojo amžiaus išgarsėjo visame pasaulyje ir šiais laikais išliko populiariais islamo meno pavyzdžiais.
Praktiški daiktai, skirti naudoti mečetėse ir rūmuose, atspindėjo islamo meilę prabangai. Aukštos kvalifikacijos amatininkai iš metalo, medžio ir dramblio kaulo gamino gausiai dekoruotus meno objektus ir buvo dekoruoti būdingais islamo arabeskos piešiniais. Dizainai pasižymėjo išlygintais reljefais, o spalvos apsiribojo konstrukcinių, metalinių medžiagų spalvomis.
Islamo menas tradiciškai neturi vaizdinių atvaizdų, nes šventoji islamo knyga Koranas neleidžia iškalti vaizdų. Tačiau iki 1,200 m. mūsų eros metais Iranas ir Irakas kūrė apšviestas knygas su turtingomis pasaulietinių medžioklės, puotų ir mūšio scenų iliustracijomis. Valdovai dažnai užsakydavo kaligrafams ir menininkams iliustruoti poezijos knygas. Žmonių figūros, tokios kaip XVI a. Nizami Khamsa, yra suplotos ir neturi šešėlių. Perspektyva yra minimali arba jos visai nėra, o figūros atrodo plūduriuojančios fone. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne tikroviškumui, o sodrioms spalvoms ir raštuotoms formoms.