Išplėstinė atmintis reiškia bet kokį atminties kiekį, kurį galima naudoti per pagrindinę atmintį, kuri būdinga daugumai DOS sistemų. Daugeliu atvejų tai reiškia, kad bet kokia didesnė nei 1 megabaito (MB) atmintis, kurią palaiko DOS, būtų laikoma išplėstine atmintimi. Šio tipo atmintį palaiko tam tikrų tipų mikroprocesoriai, leidžiantys įkelti ir pasiekti išplėstinę atmintį. Be išplėstinės atminties, daugelis sistemų taip pat gali palaikyti tai, kas vadinama išplėstine atmintimi.
Vienas iš pagrindinių išplėstinės ir išplėstinės atminties skirtumų yra tas, kad išplėstinė atmintis sukonfigūruota taip, kad atitiktų konkretų paskelbtą standartą, žinomą kaip EMS. Šis standartas veikia su DOS, kad būtų suteikta prieiga prie papildomos atminties ir būtų galima naudoti tą atmintį tam tikroms užduotims atlikti. Priešingai, išplėstoje atmintyje nebūtina naudoti EMS ar konkretaus paskelbto standarto. Vietoj to, galimybė naudoti šią papildomą atmintį per mikroprocesorių valdoma naudojant taikomųjų programų programavimo sąsają, kuri leidžia palaikyti ryšį tarp standartinės ir išplėstinės atminties.
Išplėstinės atminties funkcija leidžia sistemai efektyviau paskirstyti atminties išteklius. Kaip paskirstymo dalis, procesorius gali nustatyti, kada standartinės atminties nepakanka tam tikroms užduotims valdyti, ir panaudoti dalį pridėtų atminties išteklių, kad atliktų būtinus užduoties sekos veiksmus. Galutiniai vartotojai suvokia, kad visos atminties nepakanka reikalingoms funkcijoms atlikti, nes nereikia atskirti, ar naudojami ištekliai yra iš standartinės, ar iš išplėstinės atminties. Galutinis rezultatas, atlikta užduotis, vis tiek išlieka.
Laikui bėgant išplėstinė atmintis tapo labiau paplitusi nei išplėstinės atminties naudojimas. Taip yra todėl, kad naujesnėse sistemose naudojami galingesni procesoriai, todėl nebereikia naudoti išplėstinės atminties. Dėl to galingesni procesoriai gali padėti įdiegti žymiai didesnį atminties kiekį, o tai savo ruožtu leidžia sistemai vienu metu valdyti didesnį skaičių užduočių, nedarant neigiamos įtakos bendram sistemos efektyvumui. Galimybė turėti prieigą prie vis didesnio atminties kiekio leido galutiniams vartotojams atlikti užduotis su stalinių ir nešiojamųjų kompiuterių sistemomis, kurių dar prieš dešimtmetį būtų buvę neįmanoma. Kadangi kompiuterių naudojimas visuose dalykuose – nuo verslo užduočių iki pramogų galimybių ir toliau auga, bus kuriami procesoriai, galintys valdyti didesnį atminties kiekį.