Išteklių paskirstymas yra ekonomikos teorija, susijusi su atradimu, kaip tautos, įmonės ar asmenys paskirsto ekonominius išteklius arba sąnaudas ekonominėje rinkoje. Tradicinės verslo sąnaudos yra žemė, darbas ir kapitalas. Verslininkystė arba įmonė taip pat gali būti įtraukta į šią grupę, nes verslininkai arba įmonės paprastai yra atsakingi už išteklių paskirstymą. Ekonominė privačių išteklių paskirstymo koncepcija yra svarbi laisvosios rinkos sistemos ir ekonomikos teorijos, vadinamos „nematoma ranka“, studijų sritis.
Daugelis ekonomistų mano, kad „nematomos rankos“ teorija yra varomoji jėga paskirstant išteklius laisvosios rinkos ekonomikos sistemoje. Pagal šią teoriją išteklių paskirstymas sukuriamas per asmeninius interesus, konkurenciją ir pasiūlą bei paklausą asmenims ir įmonėms ekonominėje rinkoje. Asmenys ir įmonės paskirsto išteklius savireguliuodami, naudodami tik jiems reikalingus išteklius ir parduodami arba atiduodami savo likusius ekonominius išteklius ar sąnaudas. Dėl tokio išteklių paskirstymo ekonominė rinka auga ir plečiasi, nes vis daugiau asmenų ir įmonių turi prieigą prie išteklių.
Kiekvienas ekonominis išteklius ar indėlis užima svarbią vietą ekonominėje rinkoje. Istoriškai žemė apima gamtos išteklius, tokius kaip mediena, laukinė gamta, dirvožemis ir uolos. Šiuolaikiškai kalbant, šis ekonominis išteklius apima pastatus, įrangą ar kitą pagrindinį asmenims ir įmonėms priklausantį turtą, reikalingą vartojimo prekėms ar paslaugoms gaminti. Darbo jėga – tai darbo jėga, kurią įmonės naudoja žaliaviniams ekonominiams ištekliams paversti gatavas prekes ar paslaugas. Kapitalas paprastai reiškia pinigus, įgytus arba pagamintus parduodant vartojimo prekes ir paslaugas, pagamintas iš kitų dviejų ekonominių išteklių. Ekonomika yra susijusi su tuo, kaip šie ištekliai paskirstomi, siekiant nustatyti, kaip geriausiai panaudoti tautos gamtos ekonominius išteklius ir jos piliečių darbą.
Išteklių paskirstymo analizėje taip pat atsižvelgiama į sąnaudas, susijusias su ekonominių išteklių ar sąnaudų įsigijimu, ir į tai, kaip efektyviai šie ištekliai paverčiami vertingomis prekėmis ar paslaugomis. Šia analize taip pat gali būti bandoma nustatyti konkurencinį pranašumą, kurį turi tautos ar įmonės, naudodamos savo ekonominius išteklius ar sąnaudas prekėms ar paslaugoms kurti. Užuot naudoję neefektyvius gamybos procesus ar metodus prekėms kurti, šalys ar įmonės gali geriau parduoti savo ekonominius išteklius kitoms tautoms ar įmonėms ir uždirbti daugiau kapitalo išteklių. Konkurencinio pranašumo metodo naudojimas skirstant išteklius gali būti naudingas būdas pagerinti šalyje gyvenančių ar privačiose įmonėse dirbančių asmenų gyvenimo kokybę.