Isterinis aklumas yra būklė, kai pacientai praranda gebėjimą matyti. Sąvoka „isterinis aklumas“ pastaraisiais metais iškrito iš populiarumo ir dabar ši būklė oficialiai vadinama konversijos sutrikimu. Sergantys pacientai mano, kad jie nemato, o iš tikrųjų jų regėjimas yra fiziologiškai išsaugotas. Diagnozuojant ligą reikia išskirti kitas regėjimo praradimo priežastis. Gydymas paprastai priklauso nuo bet kokio pagrindinio psichologinio sutrikimo pašalinimo.
Šios būklės simptomai atsiranda staiga. Pacientai apibūdina vienos akies dalies, visos vienos akies arba abiejų akių regėjimo praradimą. Kartais regėjimo praradimą gali lydėti kiti trūkumai, pavyzdžiui, negalėjimas pajudinti pusės kūno. Dažnai pacientai išreiškia susirūpinimą dėl savo gebėjimo matyti.
Norint diagnozuoti isterinį aklumą, paprastai reikia gebėjimo visapusiškai suprasti paciento emocinę būseną ir pastarojo meto įvykius jo gyvenime, taip pat reikia atlikti išsamų fizinį egzaminą. Dažnai simptomus sukelia emocinis išgyvenimas. Nors pacientai praneša apie neregėjimą, iš tikrųjų neurologinių sutrikimų nėra. Jų akių vyzdžiai gali susitraukti reaguodami į šviesą arba sutelkdami dėmesį į šalia esančius objektus. Gydytojai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai gali pastebėti, kad pacientai mirkčioja, jei objektas puolamas į veidą, ir gali prisimerkti, kai prašoma pažvelgti į objektą toli; kai kuriais atvejais pacientai gali būti stebimi skaitantys ar žiūrintys televizorių, kai mano, kad jų nežiūri.
Paprastai manoma, kad ši būklė yra atskirties diagnozė. Kitaip tariant, prieš darant prielaidą, kad pacientas serga šia liga, reikia atmesti kitas rimtesnes sveikatos sąlygas. Pacientai, kuriems buvo pažeistos parietalinės smegenų skiltys, gali turėti panašių simptomų. Būklė, vadinama išsėtine skleroze, gali sukelti trumpalaikius neurologinius trūkumus ir yra dar viena iš diagnozių, į kurią reikėtų atsižvelgti prieš diagnozuojant isterinį aklumą.
Gydant isterinį aklumą pagrindinis dėmesys skiriamas bet kokio pagrindinio psichologinio streso mažinimui. Pacientams gali būti naudinga psichoterapija, kai jie kalbasi su apmokytu terapeutu apie savo mintis ir patirtį. Galima naudoti vaistus kartu esančiai depresijai ar nerimui gydyti. Kai kurie psichiatrai ir psichologai taip pat taikė hipnoterapiją kaip metodą, skirtą atkurti pacientų tikėjimą savo gebėjimu matyti, nors šios technikos naudojimas nėra gerai įrodytas ar visiškai priimtas.