Sąvoka „hospisas“ reiškia bendrą fizinę ir emocinę priežiūrą, teikiamą mirštantiems ir jų šeimoms tiek stacionarinėje, tiek namų priežiūros aplinkoje. Stacionarių ligoninių ligoninėse dažnai pasitelkiami savanoriai, kurie kartu su savo medicinos ir slaugos personalu suteiktų kompaniją ir draugystę galutiniams pacientams. Hospiso savanoriai, prieš oficialiai pradėdami tarnybą organizacijoje, išklauso įvairaus laipsnio orientaciją į ligoninę ir hospiso mokymus. Savanorių hospiso mokymai dažnai apima supažindinimą su fiziniais ir emociniais mirties procesais, mirties stadijomis, sielvarto apibrėžimu ir metodu bei įvairiais gydymo ir paramos teikimo metodais galutiniam pacientui. Siekiant atitikti visus teisinius ir medicininės priežiūros reikalavimus, hospiso mokymai taip pat gali apimti infekcijų kontrolę, privatumą ir oficialias pažangias direktyvas.
Hospiso mokymai savanoriams gali apimti maždaug nuo dvidešimt iki keturiasdešimties valandų mokymo ir orientavimo per kelias savaites. Savo ruožtu savanorių prašoma savanoriauti tam tikrą valandų skaičių per savaitę mažiausiai metus. Laikas, kurį slaugos namuose savanoriai įsipareigoja skirti, gali svyruoti nuo dviejų valandų per savaitę iki organizacijos nustatyto maksimumo. Savanorių prašoma tik pasižadėti, kiek laiko jie nuolat galės tarnauti. Hospiso mokymai paprastai vyksta mažose grupėse, o užsiėmimai vyksta pagal poreikį.
Savanorių hospiso mokymuose labai akcentuojamas bendravimas ir kompanija. Tai nėra mažos ar nesvarbios užduotys. Mirties ir mirties procesai dažnai atbaido draugus ir šeimos narius, o pacientai, kurie baigiasi mirtimi, dažnai būna vieniši labiausiai susvetimėjusių situacijų viduryje. Klausymas yra pagrindinė bendravimo priemonė, kurios savanoriai mokomi mokymų metu. Priklausomai nuo jų būklės, galutiniai pacientai gali jausti poreikį susieti prisiminimus, anekdotus ar autobiografinę informaciją, o savanoriai mokomi aktyviai klausytis.
Hospice mokymai taip pat supažindina su paliatyviosios pagalbos arba komforto priežiūros filosofija savanoriams ir jų vaidmeniui kontroliuojant skausmą. Pavyzdžiui, vaistai nuo skausmo yra veiksmingiausi, kai jie vartojami, kol skausmas dar nesustiprėjo. Pacientai kartais nenori prašyti vaistų nuo skausmo, manydami, kad turi laukti, kol slaugytoja pasiūlys vaistus. Savanoriai hospiso mokymų metu mokomi atpažinti didėjančio diskomforto požymius, tokius kaip dirglumas, neramumas ar, atvirkščiai, stoiško nejudrumo rūšis, ir apie tai pranešti darbuotojams. Paciento vaistų vartojimo grafikas gali būti pakeistas, kad atspindėtų dažnesnį vaistų nuo skausmo vartojimą.