Intraveniniai (IV) antibiotikai yra vaistai, kurie adata ir vamzdeliu, prijungtu prie maišelio ar talpyklos, patenka tiesiai į kraują. Dažniausiai vaistai lašinami lėtai, o tai padeda išvengti oro patekimo į kraują. IV antibiotikai dažniausiai naudojami bakterinėms infekcijoms gydyti. Vaistams patekus tiesiai į kraują, jie greičiau ir efektyviau nunešami į infekcijos vietą, kad būtų pagreitintas gijimo laikas.
IV antibiotikai paprastai skirti sunkioms infekcijoms, kurias reikia greičiau gydyti. Mažesnės bakterijų ataugos gydomos geriamaisiais antibiotikais, kurie turi mažiau šalutinių poveikių ir komplikacijų. Jie taip pat gali būti skiriami daug didesnėmis dozėmis, atsižvelgiant į gydomos infekcijos sunkumą ir tipą. Kartais į veną leidžiami antibiotikai gali būti naudojami sergant ne tokia sunkia infekcija, jei geriamieji vaistai negali patekti į tinkamą vietą. Pavyzdžiui, nėščioms moterims į veną skiriami vaistai nuo B grupės streptokokų bakterijų, nes geriamosios versijos efektyviai nenaikina bakterijų makštyje, kad apsaugotų kūdikį.
Kaip ir visi kiti variantai, IV antibiotikai naudojami tik bakterijų augimui naikinti. Jie nėra veiksmingi kovojant su virusais ar kitomis ligomis. Šalutinis poveikis gali būti pykinimas, vėmimas, galvos svaigimas ir kiti virškinimo sutrikimai. Jie gali būti lengvi arba sunkūs, atsižvelgiant į vartojamą dozę ir individualų paciento toleravimą.
IV antibiotikų vartojimas paprastai yra ribojamas ir naudojami tik tada, kai būtina. Jie kelia nedidelę riziką, pavyzdžiui, vaistams atsparių bakterijų išsivystymą. Kartais injekcijos vietoje gali atsirasti dirginimas ar skausmas.
Vartojant IV antibiotikus, dažnai atsiranda mielių augimas ir dėl to atsirandantis dirginimas. Tam gydyti reikia kitokio tipo vaistų. Dažnas antibiotikų vartojimas gali sukelti pasikartojančias mieliagrybių infekcijas ir gali sutrikdyti tam tikrų kitų vaistų, pvz., kontraceptinių tablečių, veiksmingumą.
Pacientams, kuriems skiriami IV antibiotikai, turėtų būti paaiškinta apie gydomą ligą, taip pat apie šalutinį poveikį ir riziką, susijusią su intraveniniais vaistais. Kai priežastis yra gyvybei nepavojingos ligos, reikia pasverti IV gydymo metodų naudą, palyginti su geriamaisiais vaistais, ir pacientui išsamiai paaiškinti. Jei pasirenkami žodiniai metodai, jam arba jai turėtų būti suteikta atitinkama informacija, kad jis galėtų priimti pagrįstą sprendimą.