Izotoninis susitraukimas yra raumenų krūvio forma, kuriai daugiausia būdingas raumenų ilgio ir sąnario kampo pasikeitimas. Taip pat žinomas kaip dinaminis susitraukimas, izotoniniai pratimai paprastai apima ritmingą, pasikartojantį didelių raumenų grupių judesį. Tai raumenų krūvio tipas, kuris dažniausiai naudojamas jėgos treniruočių ir širdies ir kraujagyslių pratimų metu, todėl padidėja raumenų dydis, jėga ir ištvermė.
Kitos raumenų susitraukimo formos yra izometrinis susitraukimas ir auksotoninis susitraukimas. Izometrinis susitraukimas, kai nepasikeičia raumenų ilgis ir nėra matomo sąnarių judėjimo, atsiranda, kai raumenų jėga yra veikiama nejudančio objekto. Izometrinę treniruotę kartais naudoja sportininkai, norėdami įveikti specifinius tam tikros raumenų grupės dinaminio judesių diapazono trūkumus arba užkirsti kelią raumenų atrofijai, kai galūnė yra imobilizuota. Auksotoninis susitraukimas, kurio metu pasipriešinimas didėja veikiant jėgai, dažniausiai pastebimas širdies raumenyje.
Izotoninio susitraukimo metu yra ryškus fiziologinis atsakas, kurio nesimato izometrinio susitraukimo metu. Dirbantiesiems raumenims vartojant deguonį, padažnėja širdies susitraukimų dažnis ir kraujas nukreipiamas link poreikio. Kartu su širdies susitraukimų dažnio padidėjimu, širdies smūgio tūris – kiekvienu širdies plakimu pumpuojamo kraujo kiekis – taip pat padidėja. Tęsiant izotoninį susitraukimą, laipsniškai didėja sistolinis kraujospūdis kartu su stabiliu arba šiek tiek sumažėjusiu diastoliniu kraujospūdžiu.
Tokiu būdu izotoninis susitraukimas padidina širdies raumens tūrio apkrovą. Širdis prisitaiko prie padidėjusio krūvio, ugdydama jėgą ir ištvermę. Šis pritaikymas yra žinomas kaip širdies treniruotės efektas ir dažniausiai pasireiškia reaguojant į dinaminio pratimo poreikius. Atvirkščiai, izometriniai pratimai paprastai sukelia tiek sistolinio, tiek diastolinio kraujospūdžio padidėjimą, kartu su vidutiniu širdies išstūmimo padidėjimu be reikšmingo kraujo tekėjimo į dirbančius raumenis padidėjimo.
Izotoninis susitraukimas gali būti toliau skirstomas į ekscentrinį ir koncentrinį susitraukimą. Koncentrinis susitraukimas atsiranda, kai raumenų jėga yra didesnė už pasipriešinimo jėgą, ir raumuo sutrumpėja. Sutrumpėjus raumenims, bendras darbo sąnario kampas sumažėja. Atsparumo treniruotėse tai paprastai yra ta judėjimo fazė, kuri juda prieš gravitaciją – pavyzdžiui, dvigalvio lenkimo dalis, kai sulenkiama alkūnė, o štanga pakeliama aukštyn.
Ekscentrinis susitraukimas įvyksta, kai pasipriešinimo jėga viršija raumenų jėgą. Šiuo atveju paprastai būna bendras raumenų pailgėjimas ir sąnario kampo padidėjimas. Ekscentrinio susitraukimo metu raumenų svorio riba yra iki 40 % didesnė nei koncentrinio susitraukimo metu. Abi izotoninio susitraukimo formos yra veiksmingos stiprinant raumenų jėgą, tačiau yra ir kitų pritaikymų, kurie būdingi ekscentriniams pratimams.
Ekstremalūs atletai, tokie kaip kultūristai ir ultramaratonininkai, dažniausiai užsiima ekscentriškesniais pratimais nei kiti žmonės. Dėl to atrodo, kad šie sportininkai turi didesnį nei vidutinį jungiamojo audinio kiekį aplink raumenis. Manoma, kad tai yra pritaikymas apsaugoti raumenis nuo didelės jėgos, susijusios su šia mankštos forma. Atvirkščiai, pratimų programos, mažinančios arba pašalinančios ekscentrinę susitraukimo fazę, buvo susijusios su streso traumomis ir ribotu raumenų jėgos padidėjimu.