Jautrumas salicilatui, dar žinomas kaip salicilato netoleravimas, yra neigiama reakcija į normalų salicilato kiekį, kuriam būdingi fiziniai, psichiniai ar elgesio simptomai. Šios cheminės medžiagos natūraliai yra daugelyje vaisių, daržovių ir kitų maisto produktų, taip pat daugelyje vaistų, kvepalų ir konservantų. Būklė diagnozuojama taikant eliminacinę dietą, o simptomai valdomi sumažinant salicilatų kiekį maiste arba lėtai desensibilizuojant organizmą.
Vaisiuose ir daržovėse ypač daug salicilatų, nes jie augaluose atsiranda kaip natūralūs konservantai. Abrikosai, vynuogės, apelsinai ir braškės turi daug cheminės medžiagos. Padidėjęs salicilatų kiekis taip pat pastebimas meduje, įvairiose žolelėse, daugumoje uogienių ir drebučių bei kai kuriose sėklose. Tiesą sakant, labai nedaugelyje maisto produktų nėra salicilatų.
Daugelyje ne maisto šaltinių taip pat yra salicilatų. Vaistai, kvepalai, tepalai, oro gaivikliai ir audinių minkštikliai dažnai naudoja sintetinius salicilatus kaip konservantą. Išskyrus maisto šaltinius, labiausiai paplitęs cheminės medžiagos šaltinis yra aspirinas. Žmogui, turinčiam didelį jautrumą salicilatui, aspirinas yra labai pavojingas vaistas.
Jautrumo salicilatui simptomai labai skiriasi ir apima fizines, psichines ir elgesio problemas. Dažniausi fiziniai simptomai yra dilgėlinė ar kiti bėrimai, skrandžio skausmas, astma ir kiti kvėpavimo sutrikimai. Salicilatai pirmiausia stimuliuoja centrinę nervų sistemą, o vėliau ją slopina. Šie pokyčiai gali sukelti hiperaktyvumą, atminties praradimą, prastą koncentraciją, depresiją ir dirglumą.
Vienintelis būdas diagnozuoti jautrumą salicilatui yra eliminacinė dieta. Salicilatai kaupiasi organizme ir gali užtrukti šiek tiek laiko, kol organizmas juos perdirbs. Pacientas turi drastiškai sumažinti salicilatų suvartojimą maždaug keturias savaites, kol organizmas juos pašalins. Tada salicilatai turi būti atsargiai grąžinami į dietą, kol pacientas yra stebimas. Gydytojo priežiūra yra labai svarbi, nes pacientas gali mirti nuo anafilaksinio šoko, jei salicilatai vėl įvedami per greitai.
Gydymas reikalauja visą gyvenimą trunkančios dietos su sumažintu salicilatų kiekiu ir desensibilizavimu. Kadangi salicilatai yra labai dažni, visiškai juos išnaikinti nėra nei praktiška, nei naudinga. Kai kurie pacientai gali desensibilizuoti savo organizmą lėtai į savo mitybą įtraukdami salicilatų ir įsitikinę, kad jie niekada nevartoja pakankamai, kad sukeltų simptomus.
Jautrumas salicilatui yra maisto netoleravimas, o ne alergija. Tam tikrus lygius galima valdyti be jokių problemų, skirtingai nei alergijos, kai bet koks poveikio lygis sukelia tam tikrus simptomus. Alergijos testas negali diagnozuoti jautrumo. Tai taip pat skiriasi nuo salicilizmo arba salicilato perdozavimo, kuris gali nutikti bet kam, nepaisant jautrumo.