Jean-Paul Sartre gimė 1905 m. Paryžiuje. Sartre’as geriausiai žinomas dėl savo filosofinių teorijų apie egzistencializmą ir jo sąsajas su socialine ir politine kova. Jeanas-Paulis Sartre’as ne tik sutelkė dėmesį į šias teorijas, bet ir rašė romanus, pjeses ir politinius lankstinukus. Jis buvo laikomas vienu ryškiausių pokario prancūzų kultūros lyderių.
1924 m. Jean-Paul Sartre pradėjo studijuoti filosofiją École Normale Supérieure Paryžiuje. 1931 m. jis tapo filosofijos profesoriumi ir dėstė Havre. 1932 m. jis persikėlė į Berlyną studijuoti Edmundo Husserlio ir Martino Heideggerio filosofijų. 1937–1939 m. jis taip pat dėstė Havre ir Pasteur licėjuje Paryžiuje. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki mirties Sartre’as pragyveno kaip nepriklausomas rašytojas.
Jeanui Pauliui-Sartre’ui jo egzistencializmo filosofija buvo jo rašymo centras ir tapatybės šerdis. Remdamasis mokymais, kuriuos išmoko iš Husserlio ir Heideggerio, Sartre’as išpopuliarino egzistencialistines teorijas, kurios savaime buvo labai originalios. Nors jo rašto populiarumas pasiekė viršūnę ketvirtajame dešimtmetyje, jo raštai, romanai ir pjesės turėjo tapti moderniosios literatūros klasika.
Jeanas-Paulis Sartre’as laikėsi požiūrio, kad ateizmas yra savaime suprantamas dalykas, o Dievo netektis nėra kažkas, ko reikėtų apraudoti. Žmogus pasmerktas laisvei, laisvei nuo bet kokios valdžios. Jis gali siekti šios laisvės išvengti, neigti ir iškraipyti, bet tik tada, kai turi drąsos su ja susidurti, jis tampa moraliu žmogumi. Kai ši laisvė pripažįstama, žmogus turi įsipareigoti atlikti vaidmenį pasaulyje. Žmogaus bandymas įsipareigoti laisvei yra bergždžias be kitų žmonių solidarumo.
Jeanas-Paulis Sartre’as šias teorijas pasauliui pristatė 1948 m. su „Qu’est-ce que la littérature? (Kas yra literatūra?). Šioje knygoje jis paaiškino, kad literatūra yra susijusi ne tik su istorijomis, veikėjais ir situacijomis, bet ir turi būti orientuota į laisvę ir autoriaus įsipareigojimą laisvei. Meninė kūryba yra moralinė veikla, todėl literatūra turėtų būti atsidavusi šioms (Sartro) teorijoms.
Ankstyvieji Sartre’o darbai daugiausia buvo psichologiniai tyrimai ir tuo metu nebuvo labai sėkmingi. Būtent su pirmuoju romanu „Šleikštulys“ (1938 m.) ir tais pačiais metais išleistu apsakymų rinkiniu „Le Mur“ („Intymumas“) pagaliau buvo pripažintas Jeano Paulo Sartre’o vardas. Knygose vartojami dramatiški terminai, išreikšti jo susvetimėjimo, įsipareigojimo ir išganymo per meną temoms.
1943 m. Jeanas-Paulis Sartre’as parašė savo svarbiausią filosofinį veikalą „Būtis ir niekis“ (L’Etre et le Néant), savo didžiulę būties sampratos formulę. Didžioji dalis šiuolaikinės egzistencialistinės minties kyla iš Jeano-Paul Sartre’o šioje knygoje išdėstytų sąvokų ir teorijų. Sartre’as mirė 1980 m., sulaukęs 75 metų. Jo laidotuvės sulaukė vienos didžiausių minios Prancūzijoje. Sartre’o įtaka pakeitė mintis ir požiūrį visame pasaulyje.