Carlas Jungas žmogaus protą suvokė kaip sudarytą iš sąmonės, padalytos į dvi diskretiškas dalis. Asmeninė pasąmonė buvo tie jausmai, kurių negalima pasiekti be terapijos ir svajonių darbo. Visuotinė pasąmonė buvo bendras vaizdų rinkinys, vadinamas archetipais, būdingas visiems žmonėms. Visuotinė nesąmoninga buvo išreikšta mene, literatūroje ir mituose, o Jungo literatūros kritika buvo sutelkta būtent į archetipų literatūroje ir rašytinėje mitologijoje analizę.
Jungo teigimu, visų žmonių tikslas yra pasiekti individualizaciją, būseną, kai pasąmonė yra žinoma ir integruota į sąmoningą protą. Literatūrą, apimančią bet kokio tipo herojus, bet pirmiausia vyrus, per šią literatūros kritiką galima analizuoti pagal „herojaus kelionės“ žingsnius, vedančius herojų individualizacijos link.
Ne visa Jungo literatūros kritika nagrinėja visus individualizacijos procesus. Du pagrindiniai akcentai yra animacijos integravimas ir didesnis šešėlio integravimas. Ir atvirkščiai, kritika gali tiesiog įvertinti efektyvumą kaip tam tikrą romano archetipą. Skaitant literatūrą Jungo stiliumi, į centrinį veikėją žiūrima kaip į tikrą, o į daugumą kitų veikėjų – kaip į simbolinius herojaus nesąmoningo „aš“ aspektus. Pavyzdžiui, moteris reprezentuoja animą – moteriškąją herojaus asmenybės pusę. Antagonistas simbolizuoja šešėlį.
Jungo literatūros kritiką kartais lengviau suprasti praktiškai. Pavyzdžiui, Tolkieno knygoje „Žiedų valdovas“ Frodo personažas aiškiai priešinasi jo šešėlinei figūrai Golumui. Golumas vaizduoja visus dalykus Frodo nesąmoningoje savybėje, kurių Frodas psichologiškai neatpažino. Romanui įsibėgėjus, Frodas panašėja į Golumą ir galiausiai elgiasi taip, kaip elgtųsi Golumas, pasisavindamas žiedą sau. Šešėlio integracija apima nusileidimą į požemio pasaulį, o tokia yra Frodo kelionė į Mordorą, vietą, kur viskas tapo sugadinta ir reiškia šešėlio dominavimą. Šešėlis turi būti priimtas arba jis ir toliau valdo asmenybę.
Kad Frodą Jungo literatūros kritikas laikytų individualizuotu, jis turi panaudoti savo šešėlio jėgą, kad pasiektų vientisumą. Tai nuostabiai paveikia Golumo mirtis, kai jis nukando Frodui pirštą, o tada per savo piktavališką džiaugsmą svyruoja ant prarajos krašto Pražūties kalno urvoje, o po to įkrenta į išsilydžiusią lavą, taip užbaigdamas Frodo užduotį.
Frodo ir Golumo giminystės tema romane nepaprastai nuosekli, nes Frodas iš pradžių sukyla, o vėliau jam gailisi Golumo. Frodui jo reikia psichologiškai, kad įvykdytų savo užduotį. Be to, Frodas reprezentuoja individualizaciją, palikdamas Vidurinę Žemę, kad elfai liktų amžinai tokioje vietoje, kaip rojus. Visiškai individualizuotas veikėjas nebepriklauso tikrajam pasauliui, nes individualizacija yra visą gyvenimą trunkantis procesas.
Tai labai trumpas Jungo literatūros kritikos darbe paaiškinimas. Kai kurie iš svarbiausių šios srities mokslininkų yra Josephas Campbellas, Emma Jung ir Maria Louise von Franz, kurių darbai apie šešėlį ir animą pasakose yra ypač įdomūs. Be to, Emmos Jung tyrinėjimas apie Gralio legendą yra toks pat žavus.
Kiti literatūros kritikai atmeta Jungo literatūros kritiką, nes ji sukuria išorinę teksto konstrukciją ir iš esmės vėl ir vėl daro tas pačias išvadas. Kritikoje tikrai yra dalis tiesos. Taip galima perskaityti beveik bet ką, kaip ir naudojant Freudo literatūros kritiką, kad tekstai būtų vertinami kaip žmogaus seksualinių troškimų slopinimas ir priešingi potraukiai link sekso ir mirties.
Atrodo, kad Jungo literatūros kritikoje naudingiausia yra jos kaip kasdienio gyvenimo įkvėpimo šaltinis. Tai sustiprina Jungo teoriją, kad mes visi trokštame tobulai pažinti tas nesąmoningas jėgas, kurios mus varo. Tai taip pat palaiko idėją, kad galima sakyti, kad labai skirtingos kilmės tekstai kartojasi tuos pačius veiksnius. Ginčytina, ar tai tikrai yra visuotinė nesąmonė, ar ne. Dauguma nepaiso visuotinės sąmonės, o kreipiasi į Jungo literatūros kritiką kaip būdą suprasti psichologinę žmogaus kovą siekiant įveikti paslėptas mintis ir jausmus, kovą, būdingą mums visiems.