Jūrinis nėgis yra parazitinė žuvis, gyvenanti Atlanto vandenyno pakrantėje. Šie gyvūnai atrodo šiek tiek panašūs į ungurius ir paprastai yra rudos spalvos su šviesesniu atspalviu apatinėje pusėje. Jų skeletas kremzlės pagrindu yra panašus į ryklio, o vidutinis suaugęs žmogus bus apie 2.5 pėdos (0.7 metro) ilgio. Jie gyvena kitų žuvų krauju, prilipę prie jų kaip dėlės. Jie gali gyventi tiek gėlame, tiek sūriame vandenyje, o tam tikroje aplinkoje jie dažnai laikomi kenkėjais.
Ši žuvis turi daug labai aštrių dantų eilių, tačiau ji neturi visiškai suformuoto žandikaulio. Burna paprastai skirta siurbti, o tai padeda jūriniams nėgiams prispausti prie žuvies, kurią jie grobia. Šis siurbimas paprastai yra pakankamai stiprus, kad jūrinis nėgis būtų prisirišęs prie didesnių vandenynų rūšių ir mažesnių žuvų, kurios randamos upėse ir ežeruose.
Palyginti su daugeliu žuvų, jūrinių nėgių gyvenimo ciklas yra gana neįprastas. Pirmuosius kelerius savo gyvenimo metus jis yra beveik kaip kitas gyvūnas. Viena vertus, jie yra daug mažesni ir yra visiškai akli. Paprastai jie taip išlieka maždaug ketverius metus. Po to jų kūnas pasikeičia ir greitai išsivysto suaugusiųjų forma. Paprastai jauni nėgiai gyvena gėlame vandenyje, o suaugėliai – jūroje, nebent jie dauginasi.
Daugelis ekspertų mano, kad jūriniai nėgiai daro didelę žalą žuvų populiacijoms tose aplinkose, kuriose jie yra paplitę. Mažesnėms žuvims jos tikriausiai dažnai būna mirtinos, ir net kai žuvis išgyvena užpulta nėgio, tikėtina, kad jos gali vystytis lėčiau ir galų gale būti mažesnės, nes netenka nėgiams maistinių medžiagų. Dėl šio jūrinių nėgių gebėjimo atakuoti žuvų populiacijas jie tapo nepopuliarūs tarp verslinių žvejų.
Žvejai gėlavandenėje aplinkoje ypač nepopuliarūs, nes šiose vietovėse yra trapesnės ekosistemos. Didelė nėgių populiacija gali labai išretinti žuvų skaičių ežero aplinkoje ar upėje, o daugelyje vietovių jūrinių nėgių populiaciją bandyta retinti įvairiais būdais ir nuodais. Vienas iš nėgių kontrolės būdų buvo sterilizuotų nėgių patinėlių paleidimas į veisimosi aplinką, o tai gali sumažinti kasmet gimstančių naujų nėgių skaičių. Paprastai nėgiai patenka į gėlą vandenį tik reprodukcijos tikslais, o sterilūs patinai sezoniškai paleidžiami prieš veisimosi populiacijos atvykimą.