Ordoviko organizmai gyveno Ordoviko laikotarpiu, kuris truko maždaug nuo 488.3 iki 443.7 mln. metų. Jis prasidėjo nuo masinio išnykimo, vadinamo Kambro-Ordoviko išnykimo įvykiais, kurie sunaikino 50% visų daugialąsčių organizmų iškastiniuose įrašuose. Tuo metu visi žinomi daugialąsčiai organizmai buvo išskirtinai jūriniai. Žinomų ordoviko fosilijų skaičius siekia apie 500, iš esmės daugiau nei 200 ar daugiau iš Kambro prieš jį.
Ordoviko laikotarpis pasižymėjo prisitaikančios spinduliuotės ir diversifikacijos epizodais, kuriuos pranoko vadinamasis Kambro sprogimas, įvykęs maždaug 60 milijonų metų anksčiau. Kambro pabaigos masinis išnykimas rimtai paveikė brachiopodus (stacionarų apvalkalą turintį organizmą, paviršutiniškai primenantį dvigeldžius), trilobitus (kurie nebebuvo tokie patys) ir ankstyvąsias bežandikaulių žuvis, vadinamas konodontais. Ordoviko laikais kiti gyvūnai, tokie kaip lankstieji brachiokojai, galvakojai (sudėtingi moliuskai) ir krinoidai (jūrinės lelijos), dažniausiai pakeitė kambro gyvūnus, buvusius prieš juos. Visų pirma, artikuliuoti brachiopodai beveik visiškai išstūmė trilobitus sekliose jūrose, kur jie abu gyveno. Šie organizmai ir toliau dominuotų jūrų faunoje per visą likusį paleozojaus erą.
Nors trilobitai nebuvo tokie sėkmingi kaip Kambro laikotarpiu, jų vis tiek buvo daug ir jie buvo įvairūs, o mitybos grandinės dugną dalinosi artikuliuotais brachiopodais. Per tą laiką išsivystė daugybė pilvakojų (į sraiges panašių gyvūnų). Egzistavo daug bežandikaulių žuvų, kurių žandikaulio formos atsirado laikotarpio pabaigoje. Ordovičius matė pirmųjų koralų ir pirmųjų koralinių rifų evoliuciją – pirmuosius rifus, kurie buvo pastatyti per dešimtis milijonų metų, nuo senovės archeocitadidų klestėjimo ankstyvuoju kambru. Ordoviko sluoksniai užpildyti graptolitais – kolonijinių jūrų gyvūnų, vadinamų strėlių kirmėlėmis, liekanomis.
Ordovikas pasižymėjo pirmųjų gyvūnų, turinčių sudėtingą nervų sistemą ir dideliu smegenų audinio kiekiu, atsiradimu, kaip rodo vyraujančių to laikotarpio plėšrūnų nautiloidinių galvakojų fosilijos. Šie palyginti protingi, čiuptuvai, didelių akių, kieto lukšto moliuskai galėjo nukonkuruoti ankstesnius viršūnių plėšrūnus, tokius kaip anomalokaridai. Dideli galvakojai atsirado vėlyvojo kambro laikotarpiu, bet labai paplito visame Ordovike.
Ordovikiečiams atsirado pirmieji sausumos augalai, nekraujagysliniai augalai, kurie būtų panašūs į šiuolaikines kerpes, kepenėles ir samanas. Šie paprasti augalai buvo linkę telktis prie jūros ar upelių. Ordoviko laikų sausumos gyvūnų kūnų išlietų fosilijų nerasta, nors šiuo laikotarpiu atsiranda kai kurių ankstyviausių sausumos pėdsakų fosilijų, kurias tikriausiai padarė ankstyvieji miriakojai, pavyzdžiui, šimtakojai. Seniausia šiuo metu žinoma sausumos gyvūno fosilija yra 1 cm fosilinis šimtakojis, datuojamas prieš 428 milijonus metų, praėjus vos 16 milijonų metų nuo laikotarpio pabaigos. Dar gali būti aptiktos ordoviko sausumos gyvūnų fosilijos.
Daugumos augalų šaknyse aptikti grybeliniai hifai, labai panašūs į ypatingą grybų rūšį, rodo, kad šis senovės simbiotinis ryšys užsimezgė Ordoviko laikais.