Sąvoka kalbos politika reiškia visus būdus, kuriais kalba gali būti naudojama kaip svertas žmonėms valdyti, įgyti galią ir skatinti ypatingus interesus. Pavyzdžiui, daugelyje šalių yra oficiali kalba, todėl dažnai tikimasi, kad imigrantai mokės šią kalbą. Kalbos politika taip pat parodoma tuo, kad tam tikri žodžiai tampa nepalankūs ir tampa „politiškai nekorektiškais“. Jei žmogus vartoja šiuos pasenusius žodžius, jis ar ji gali būti vertinamas kaip fantastiškas ar bent jau neapšviestas. Kai kurie žodžiai, nurodantys rasę, lytį, kilmę ar seksualinę orientaciją, gali būti naudojami siekiant padaryti emocinę žalą žmonėms.
Kalbant apie kalbos politiką, politikai turi savo ypatingą kalbą. Jie dažnai vartoja neaiškias formuluotes ir eufemizmus. Pavyzdžiui, politikas gali naudoti frazę „mūsų protėvių aukos“, kad paveiktų rinkėjus palaikyti karą. Norėdamas numalšinti piktus nuotaikas, kalboje apie mokesčių didinimą jis ar ji gali kalbėti apie „tarnystę mūsų tautai“.
Kartais politikų kalba nėra tokia neaiški. „Tai ekonomika, kvaila“, – toks buvo Billo Clintono susikaupimo šūksnis pirmą kartą kandidatuodamas į JAV prezidentus. Clinton kampanijos strategas Jamesas Carville’as sugalvojo šūkį, kuriuo buvo siekiama sužeisti politinius varžovus už tai, kad jie nesprendžia ekonominių problemų.
Šalys skiria oficialias kalbas, kad supaprastintų vyriausybės veiklą, teisinius klausimus, sveikatą, saugą ir kitą visuomenės sąveiką. Žmonės, kurie nemoka oficialios ar pripažintos kalbos, gali būti marginalizuoti. Jiems gali būti sunku prisitaikyti prie naujų namų ir sunkiau susirasti darbą, ypač gerai apmokamą darbą. JAV siūlomi anglų kalbos kaip antrosios kalbos (ESL) kursai. Keista, bet JAV neturi oficialios kalbos, nors anglų kalba yra de facto.
Žodžiai dažnai yra kalbos politikos problema, kai kalbama apie lytį, rasę, kilmę ir seksualines nuostatas. Kai kurie iš šių žodžių gali pasenti. Jei žmogus to nežino, jis nėra laikomas „politiškai korektišku“. Pavyzdžiui, JAV moterys vadinamos „viščiukais“ arba azijiečiai „rytietėmis“.
Įprastą posakį: „Lazdos ir akmenys gali sulaužyti mano kaulus, bet žodžiai manęs niekada nepakenks“, reikėtų persvarstyti neapykantos kurstymo šviesoje. Neapykantą kurstančią kalbą galima apibrėžti kaip žeminančių žodžių ar epitetų vartojimą, siekiant sukelti emocinę sumaištį arba pakenkti. Žodžiai iš tiesų turi galią, pagrįstą kalbėtojo emocijomis ir ketinimais.