Kanaliuoti sraigtai naudojami kaulų ir sąnarių chirurgijoje, siekiant taisyti įtrūkimus ir pritvirtinti dirbtinius implantus, kurie gali būti naudojami norint pakeisti dalį arba visą sąnarį. Sraigtas su kaniuliu paprastai yra pagamintas iš nerūdijančio plieno arba titano ir yra savisriegis, o tai reiškia, kad prisukamas į vietą jis gali perpjauti kelią per kaulą. Centrinė sraigto šerdis yra tuščiavidurė, todėl per ją galima pravažiuoti kreipiamąją vielą. Tai padeda manevruoti varžtą į vietą, nes jį galima pasukti išilgai vielos, todėl nebereikia išgręžtos skylės. Medicinos sritis, susijusi su kaulų ir raumenų sutrikimais, žinoma kaip ortopedija.
Yra daug skirtingų dydžių kaniuliuotų varžtų ir dviejų rūšių varžtų sriegių: vienas skirtas akytam kaului, o kitas – kietesniam, kompaktiškesniam kaului. Labiau paplitę kaniuliuoti sraigtai su sriegiais, tinkančiais akytam kaului, jie yra didesnio skersmens, didesni tarpai tarp sriegių ir santykinai siauras vidinis velenas. Kadangi jie skirti tvirtinti minkštesnį kaulą, jų konstrukcija suteikia didesnį kaulo paviršiaus plotą. Kadangi kaniuliuoti varžtai yra maždaug dešimt kartų brangesni nei nekanuliuoti sraigtai, siekiant sumažinti išlaidas, kur įmanoma, naudojami nekanuliuoti sraigtai.
Kaniuliuoti varžtai leidžia atlikti vadinamuosius perkutaninius metodus, kai chirurginė procedūra atliekama per skylutes odoje, o ne atliekant didelį atvirą pjūvį. Šio tipo operacija gali būti naudojama šlaunikaulio kaklo lūžiui gydyti, kai rutulio formos šlaunies kaulo galvutė nutrūksta siauroje vietoje arba kakle, kur jis susijungia su velenu. Operacija gali būti atliekama tik tais atvejais, kai lūžęs kaulas vis dar yra vietoje, siekiant užtikrinti, kad šlaunies kaulo galvutės kraujas nebūtų sutrikęs ir išliks gyvas po to, kai jį pritvirtins varžtai.
Operacijos metu procedūros vaizdai, panašūs į rentgeno spindulius, gali būti matomi ekrane naudojant įrangą, vadinamą fluoroskopu. Tai leidžia chirurgui prieš įkišant varžtus tinkamai išdėstyti kreipiamuosius laidus. Paprastai lūžiui užfiksuoti reikia ne daugiau kaip trijų kaniuliuotų varžtų, išdėstytų apversto trikampio pavidalu, tačiau kartais gali būti naudojami ir keturi.
Po operacijos siekiama, kad pacientai kuo greičiau pajudėtų, nors ne visada atstatomas visiškas mobilumas. Nors dauguma lūžių gyja gerai, kartais kai kurie gali tapti nestabilūs, todėl reikia atlikti tolesnę operaciją. Manoma, kad poveržlių naudojimas kartu su kaniuliuotais varžtais padeda pagerinti rezultatą.