Kapitalizmo krizė yra įvykių grandinė kapitalistinėje ekonomikoje, kuri išprovokuoja finansinę depresiją arba recesiją. Tai terminas, labiausiai siejamas su Markso ekonomika, teorijomis, kurias iškėlė politinis ekonomistas ir filosofas Karlas Marksas. Kapitalizmo krizei būdingas kapitalistinės sistemos žlugimas, kuris vyksta palaipsniui per ilgą laiką. Įžymios kapitalizmo krizės apima didžiąją depresiją 1930-aisiais, Meksikos ekonomines krizes 1990-aisiais ir pasaulinę finansų krizę 2000-ųjų pabaigoje.
Marksistinė politinė ekonomika apibūdina Markso idėjas apie gamybą ir prekybą, kaip šie veiksmai yra susiję su vyriausybe ir kaip jie galiausiai daro įtaką turto pasiskirstymui šalyje. Teorija iliustruoja, kaip krizė kyla dėl kapitalistinio politinės ekonomijos stiliaus. Anot Markso, krizės laikotarpis žymimas dideliais visuomenės pokyčiais ir aiškesnėmis kovomis tarp įvairių socialinių klasių.
Vadovaujantis Markso krizės teorija, kapitalizmo krizė išsivysto tada, kai gamyba tampa perteklinė, o darbuotojai, kurie yra neatsiejama gamybos proceso dalis, yra marginalizuoti. Kai keli išrinktieji turi didžiąją dalį ekonomikos turto, tai sukelia kapitalizmo krizę. Jis manė, kad sistema negali tęstis, esant įtampai darbuotojų, su kuriais buvo elgiamasi prastai – iš finansinės perspektyvos ar kitaip – ir įvyksta natūralus gedimas.
Marksas nustatė tris pagrindines kapitalizmo krizės sritis. Pirmuoju atveju užimtumo lygis kyla didėjant prekių ir paslaugų paklausai. Darbo jėga didėja ir atlyginimai didėja. Būtent šie veiksniai galiausiai lemia kapitalistinės sistemos žlugimą: šlubuoja pelno norma, o sistema griūva nuo per daug darbuotojų, per didelių atlyginimų ir per mažo pelningumo.
Antroji sritis, kurią Marksas įvardijo, yra sena teorija, „kas kyla, turi nusileisti“. Kai prekės ar paslaugos paklausa yra didelė, reikia daugiau kvalifikuotų darbuotojų ir pasiūlyti geresnį atlyginimą. Tačiau pelno norma negali amžinai išlikti aukščiausia visų laikų riba ir galiausiai sumažės, sukeldama kapitalizmo krizę.
Trečiajame Markso kapitalizmo krizės aspekte problema tampa sumažėjusi vartotojų paklausa prekei ar paslaugai. Kai mažėja pelnas, mažėja ir atlyginimai, o daugeliu atvejų – ir darbo jėgos dydis. Šis paklausos trūkumas finansiškai plinta į visą ekonomiką, o kai tai patiria per daug įmonių, gali kilti kapitalizmo krizė.