Karališkasis mes, Viktorijos laikų mes arba lotyniškai pluralis majestatis yra būdas, kuriuo asmuo, paprastai valdovas, gali naudoti daugiskaitos asmeninį įvardį, nurodydamas save. Karaliai ir karalienės labiausiai žinomi dėl vartosenos, o karališkasis mes siūlome, kad karalius ar karalienė yra kažkas daugiau nei išskirtinis asmuo. Dažnas paaiškinimas, kad valdovas kalba kaip individas ir savo tautos atstovas.
Vartodami karališkąjį žodį, mes taip pat žinomi atskiru žodžiu nosizmas, ir jis buvo giriamas ir kritikuojamas. Daugelis atmeta nozizmo vartojimą tiems, kurie neturi teisės į frazę, kai tai prasminga. Autorius, kaip tautos atstovas, neabejotinai yra daugiskaita, bet taip pat ir nėščios moterys, ir, kaip teigia Markas Tvenas, „žmonės su kaspinuočiais“. Tokie nozizmo kritikai galėjo jį atmesti raštu arba kai pavaldinys kalba kaip atstovas tiems, kuriems jis ar ji tikrai neatstovavo. Be to, akivaizdu, kad monarchas tikrai neatstovauja žmonėms, kai jis arba ji paskelbia: „Dabar turėsime savo vonią“.
Štai kodėl ne tik kalbame kaip atstovas, bet ir karališkasis asmuo, kurį nurodome asmeniui, yra kažkaip svarbesnis nei dauguma kitų asmenų. Jis gali būti vadinamas intensyvumo vienaskaita. Taip aiškinama, kai Korane atsiranda karališkasis mes. Nors mokslininkai ginčijosi šiuo klausimu, dauguma daro išvadą, kad kai Alacho žodžiai Allahą vadina „mes“, jie tiesiog reiškia, kad Alachas yra visas ir aukščiausias arba aukščiausias. Jie nesiūlo dievų pliuralizmo, ko islamo religija vengia ir prieš tai protestuoja. Islame nėra „jokio Dievo, išskyrus Allah“, ir tik Alachas turi teisę būti „mes“, nes tik jo ūgis vertas garbinimo.
Kartu su karališkuoju mes jo komplimentą rasite daugiskaitos įvardžiuose. Tai yra mūsų, mūsų ir mūsų. Tačiau kai apie monarchą kalbama trečiuoju asmeniu, jis arba ji paprastai nėra vadinami nei jie, nei jie. Forma „jūsų didenybė, yra labiau paplitusi nei mūsų didenybė, nebent kalbėtojas atstovauja daugiau nei vienam kalbėtojui.
Reikėtų pažymėti, kad daugiskaita šiais laikais vartojama retai. Net Viktorijos laikotarpiu karalienės Viktorijos vartojimas sakinyje „Mes nejuokaujame“ ginčijamas kaip ne tikras didybės daugiskaita. Ji kalbėjo apie moterų grupę, kurioms taip pat nebuvo linksma, kai ji tariamai pasakė šį žodį.
Pamatysite nemažai to meto filmų, kuriuose karališkojo mes naudojimas yra labai pastovus. Karalienė Elžbieta I tikrai juo naudojosi, kaip ir daugelis Rusijos valdovų bei Prancūzijos valdovų. Kai kurie teigia, kad jis nebenaudojamas, nes monarchijos tiesiog neturi tiek galios, kiek anksčiau. Nors jie gali būti valdovai, parlamentai dažniausiai priima daugumą sprendimų dėl šalies, o žmonės gali rinkti parlamento narius.
Taip pat yra keletas prielaidų, kad Prancūzijos monarchijos žlugimas per Prancūzijos revoliuciją galėjo sutrukdyti kitiems monarchams, kurie bijojo panašių revoliucijų, naudotis karališkuoju mes. Jei jį naudosime nurodant aukštumą žmonių atžvilgiu, tai gali pakurstyti tuos, kurie buvo labiausiai engiami monarchinėje sistemoje. Taigi didingumo ar intensyvumo daugiskaita didžiąja dalimi nebenaudojama, o vietos, su kuriomis dabar greičiausiai susidursite, yra filmuose, telespektaklyje ar knygose, vaizduojančiose tam tikrą tolimą laikotarpį.