Katarsis yra paimtas iš graikų kalbos veiksmažodžio kathoros, kuris verčiamas kaip „išvalyti“ arba „padaryti švarų“. Terminas buvo taikomas daugeliui situacijų; nespalvingiausias iš jų yra jo naudojimas medicinoje, kur tai tiesiogine prasme gali reikšti žarnyno valymą. Ankstyvieji psichiatrijos pionieriai taip pat labai domėjosi šiuo terminu, apibūdinančiu momentą, kai žmogus aiškiai suformulavo praeities atmintį ir galėjo ją visiškai pajusti, dažnai, ypač pasak Freudo, palikdamas žmogų laisvą nuo praeities skausmo. Religijoje šis žodis gali reikšti transcendentinius išgyvenimus, kurie išlaisvina arba išvalo sielą.
Literatūroje katarsis įgauna kiek kitokią prasmę. Aristotelis pirmą kartą jį panaudojo savo darbe „Poetika“, kad aptartų, kaip drama gali paveikti atskirą žiūrovą. Gera drama padeda žiūrovui susitapatinti su pjesės veikėjų išgyvenimais, ypač liūdnais. Drama gali sukelti stiprių emocijų, o ją žiūrintys ir sujaudinti žmonės iš teatro išeina švarūs, žvalūs ir apsivalę emocinių išgyvenimų.
Be to, Aristotelis teigia, kad išreiškusi kai kurias savo emocijas, publika jaučia palengvėjimą, padedantį ramiau susitvarkyti kasdienį gyvenimą. Tai tiesiogiai prieštarauja Platono teiginiui, kad drama ir poezija gali sukelti neigiamą poveikį žiūrovams ir skaitytojams, todėl jie gali veikti ekstremaliau. Vietoj to Aristotelis teigia, kad drama veda į racionalesnį protą, nes emocijų kraštutinumai išliejami ir jaučiami saugioje aplinkoje.
Daugelis žmonių yra patyrę, kad filmo metu gerai verkė arba, dažniau, smagiai juokiasi. Asmenys gali žiūrėti į pjeses, filmus ir knygas kaip į saugią gilių emocijų išraiškos priemonę. Visuomenėje, kurioje kai kurie visuomenės sluoksniai vis dar žiūri į vyrų ašaras kaip į nevyriškas, katarsinis momentas žiūrint filmą, nedidelis užspringimas ar net ašara ar dvi ašaros dažnai laikomos priimtinomis. Pavyzdžiui, yra nedaug vyrų, kurie bent jau gali nepajusti tokio užgniaužimo gerklėje, kai Ray Kinsella vaidina gaudyklę su savo tėvu paskutinėmis filmo „Svajonių laukas“ akimirkomis.
Tačiau katarsis neapsiriboja tokių akimirkų kūrimu. Tiesą sakant, daugelis pasakojimų priklauso nuo asmens tapatinimosi su veikėju tam tikru būdu. Komikso ar knygos žiūrėjimas ar skaitymas taip pat gali sukelti emocinį atsaką, ypač kai auditorija susitapatina su personažu. Pasakojimai gali žlugti, kai žmonės negali „gauti“ veikėjų ir negali niekaip susieti veikėjų su savo egzistencija. Emocinis skaitytojų ar auditorijos įsitraukimas (bet koks) su veikėjais ar aplinkybėmis gali paskatinti gilesnį pasakojimo įvertinimą.
Taip pat retkarčiais pasitaiko momentų labai trumpuose pasakojimuose, kai žmonės patiria emocijų išlaisvinimą. Pavyzdžiui, yra daugybė reklamų, dėl kurių žmonės arba isteriškai juokėsi, arba staiga apsiverkė. Asmenys taip pat gali turėti įtakos jų aplinkybėms žiūrint reklamą. Mama, laikanti kūdikį mišinių kūdikiams reklamoje, gali labai paliesti naujagimį arba moterį, kuri labai nori vaikų. Taip pat vizualiajame mene žmonės gali kažkaip emociškai investuoti į tai, ką mato.
Ar tai išvalo sielą, ar ne, kaip sakė Aristotelis, yra diskutuotinas dalykas, kuris yra šiandienos argumentų, ar smurtinės televizijos žiūrėjimas skatina smurtinį elgesį, pagrindas. Platoniška mintis rodo, kad žmonės turi būti atsargūs, nes ekstremalūs emociniai išgyvenimai gali paskatinti ekstremalų emocinį gyvenimą, įskaitant amoralų ar neetišką elgesį. Vietoj to Aristotelis teigė, kad per katarsį žmonės tapo apsivalę ir mažiau linkę elgtis itin ar amoraliai. Įdomu pastebėti, kad šios senovinės diskusijos vis dar vyksta įvairiais lygiais šiuolaikinėje visuomenėje ir kad emocinis susitapatinimas su veikėjais ar siužetu gali būti laikomas palaima arba įtariai.