Kazimiero efektas reiškia mažytę patrauklią jėgą, atsirandančią tarp dviejų neįkrautų plokštelių vakuume. Šią Kazimiero jėgą galima išmatuoti tik tada, kai plokštės yra itin arti viena kitos (keli atomų skersmenys). Šią jėgą 1948 metais numatė olandų fizikas teoretikas Hendrikas Kazimiras. 1958 m. jį eksperimentiškai patikrino Marcusas Spaarnay’us, dirbdamas „Philips“ Eindhovene, tyrinėdamas koloidinių tirpalų savybes. Pripažinta Kazimiero efekto priežastis – tarp plokščių esančio elektromagnetinio lauko kvantiniai vakuuminiai svyravimai (nulinio taško svyravimai).
Patraukimo jėga atsiranda dėl to, kad, kaip rodo kvantinė teorija, net ir vadinamasis vakuumas turi daugybę virtualių elektromagnetinių dalelių ir antidalelių, kurios nuolat svyruoja. Tai žinoma kaip vakuuminė energija. Kadangi tarpas tarp plokščių riboja galimus virtualių dalelių porų bangos ilgius, erdvėje tarp plokščių yra mažiau virtualių dalelių, palyginti su erdve už jų ribų. Tai reiškia, kad energijos tankis tarp plokščių yra mažesnis nei supančios erdvės energijos tankis, todėl susidaro neigiamas slėgis, kuris vis tiek šiek tiek sutraukia plokštes.
Kuo arčiau plokštės, tuo mažesnis vakuumo energijos tankis. Tik 1997 m. tikslų Kazimiero pajėgų dydį išmatavo Steve K. Lamoreaux iš Los Alamos nacionalinės laboratorijos kartu su Umaru Mohideenu ir Anushree Roy iš UC Riverside. Kadangi naudojant dvi lygiagrečias plokštes reiktų nepraktiškai aukštų tikslaus išlygiavimo standartų, buvo naudojama plokštė ir beveik tobulas rutulys. Nustatyta, kad 5 % paklaidos ribose intensyvumas yra kaip tik toks, kokį numatė kvantinė teorija; apibrėžiama kaip elektromagnetinio lauko tarp plokščių Furjė režimų nulinio taško energija.
Su tam tikromis medžiagomis ir tam tikromis konfigūracijomis buvo įrodyta, kad Kazimiero efektas gali būti atstumiantis ir patrauklus. Atrodo, kad Kazimiero jėga yra per maža, kad ją būtų galima naudingai pritaikyti bet kuriai mūsų šiuolaikinei technologijai, nors žinios apie jos egzistavimą gali būti būtinos tiems, kurie kuria mikromechaninius ar nanomechaninius robotinius įrenginius dabartyje ir ateinančiais dešimtmečiais. Kazimiero efektą vieną dieną gali būti įmanoma panaudoti energijos gamybai, nors ši diena dar labai toli ir tikėtina, kad bus atrasti efektyvesni energijos šaltiniai, kol tai dar netaps įmanoma.