Kilmingiausias keliaraiščio ordinas yra aukščiausias Didžiosios Britanijos riterystės ordinas. Škotiškas atitikmuo yra Seniausias ir kilniausias erškėčio ordinas, o airiškas atitikmuo buvo Žymiausias Šventojo Patriko ordinas, kol Airija tapo laisva valstybe. Narystė Keliaraiščio ordinoje yra didelė garbė, ir ji ateina su šimtmečių tradicijomis, kurios diktuoja ordino narių drabužius, jų vietą pirmumo lentelėje ir kokias garbės dovanas jie gali gauti.
Keliaraiščio ordiną 1348 m. įkūrė karalius Edvardas III. Bet kuriuo metu tarp narių yra Didžiosios Britanijos suverenas Velso princas ir 24 kiti, žinomi kaip riterių ir ponių kompanionai. Kai narys miršta, monarchas pasirenka pakaitalą, užtikrindamas, kad vienu metu būtų gyvi tik 24 nariai. Kai kurie kiti asmenys, pvz., užsienio honorarai, gali būti pavadinti „neskaitiniais nariais“, pagerbiant juos visiškai neįtraukiant į tvarką.
Ordino emblema yra dekoratyvinis keliaraištis, antspauduotas Honi soit quil mal y pense, senąja prancūzų fraze, reiškiančia „gėda tam, kuris apie tai blogai galvoja“. Šios organizacijos pavadinimas gali prišaukti dailią ponios koją, bet tikriausiai jis susijęs su viduramžių prietaisu, naudotu tvirtai užsegti šarvų dalis. Pasklido keletas išgalvotų istorijų apie vardo kilmę; nepaisant gražių teismo damų ir romantiškų idėjų, šios istorijos beveik neabejotinai yra mitai.
Tarp Didžiosios Britanijos riteriškų ordinų Keliaraiščio ordinas yra šiek tiek unikalus, nes į ordiną įleidžia tik valdovas. Kituose ordinuose suverenas pasinaudoja vyriausybės patarimais, sukurdamas politinį ryšį, ir nors ši praktika trumpam buvo madinga keliaraiščio ordinui, galiausiai jos buvo atsisakyta. Taigi, kvietimas prisijungti prie ordino yra asmeninė Anglijos valdovo dovana.
Keliaraiščio ordino nariai turi teisę dėvėti tam tikrus drabužius, įskaitant segtukus ir kaspinus, kurie reiškia jų narystę Ordinoje. Jiems taip pat leidžiama naudoti Ordino skiriamuosius ženklus savo herbiniuose herbuose, o Šv. Jurgio koplyčioje jie laiko prekystalius su rankomis ir emaliuotomis vardinėmis lentelėmis, kad galėtų vykti kasmet birželio mėnesį vykstančios keliaraištis. Atskiri narių kardai, skydai ir herbai po jų mirties pašalinami ir grąžinami Karūnai, o vardų lentelės išlieka, sukuriant spalvingą Ordino istorijos įrašą.