Kengūros žiurkė yra nedidelis naktinis graužikas, randamas JAV vakarų ir pietvakarių dykumose. Jis primena burunduką, tik turi ilgą ploną uodegą. Jo pavadinimas kilęs iš gebėjimo šokinėti ant užpakalinių kojų, naudojant uodegą, kad išlaikytų pusiausvyrą. Šie naktiniai gyvūnai valgo daugiausia sėklas ir geria mažai vandens. Kiekviena žiurkė užima vieną duobę, kuri yra viena iš jų apsaugos priemonių nuo plėšrūnų.
Vidutinis graužiko dydis paprastai yra mažesnis nei 12 colių (30 cm), įskaitant uodegos ilgį, ir sveria mažiau nei 6 uncijas (170 gramų). Žiurkės kailis yra auksinis arba šviesiai rudas, o jo ženklai skiriasi priklausomai nuo rūšies. Jo tarnavimo laikas yra palyginti trumpas, retai viršija penkerius metus. Kaip ir dauguma graužikų, jis gali girgždėti, urzgti ir skleisti kikenimą.
Kengūros žiurkės racioną daugiausia sudaro sėklos ir šiek tiek žolės bei vabzdžiai. Vienas iš kengūrinių žiurkių stebuklų yra tai, kad jos gali išgyventi negerdamos vandens. Visą reikalingą vandenį jie gauna iš suvartotų sėklų. Kengūros žiurkės organizmas itin efektyviai apdoroja maistą, sunaudoja labai mažai vandens atliekų šalinimui. Jie taip pat neprakaituoja ir nekvėpuoja.
Kengūros žiurkės yra besikasančios būtybės. Kiekvieną duobę užima tik viena žiurkė, kurios teritorija paprastai yra apie 0.50 ha (0.2 ha). Atsižvelgiant į žiurkės dydį, urvai gali būti gana platūs, jų gylis iki 4.5 pėdos (1.4 metro) po žeme ir nuo šešių iki 12 įėjimų.
Žiurkės visą dieną praleidžia karštoje, drėgnoje angoje ir išlenda tik naktį, kai vėsiau. Naktį renka ir valgo sėklas ir dažnai suneša sėklas atgal į savo duobę. Jie gali laikyti sėklas maišeliuose burnoje.
Kengūros žiurkių patelės nėštumas trunka apie mėnesį iki gimdymo. Per metus jos susilaukia iki trijų vadų, dažniausiai su dviem jaunikliais, bet gali turėti ir septynias. Sulaukę trijų keturių savaičių jaunikliai atjunkomi. 12–13 savaičių kengūros žiurkės yra lytiškai subrendusios.
Yra įvairių plėšrūnų, kurie grobia kengūras žiurkes. Ne tik didesni sausumos žinduoliai, tokie kaip kojotai, bobcats ir barsukai, bet ir gyvatės bei pelėdos. Kengūros žiurkė turi nedaug apsaugos priemonių, išskyrus urvą, į kurį galima įsiveržti, ir gebėjimą šokinėti. Paprastai kengūros žiurkės sugeba išvengti savo plėšrūnų.
Kai kuriose vietovėse kengūros žiurkės yra kenkėjas. Jiems negresia pavojus, o jų skaičius laikomas gausiu. Kaip ir daugelis graužikų, kengūros žiurkės gali turėti blusų ir pernešti jas žmonėms.