Kepenų encefalopatija yra smegenų sutrikimo tipas, atsirandantis dėl kepenų funkcijos sutrikimo. Kai kepenų būklė pablogėja taip, kad organas nebepajėgia pašalinti toksinų iš kraujo, susikaupę toksinai gali rimtai paveikti smegenų funkciją, tačiau tikslus mechanizmas, kuriuo tai vyksta, nėra gerai suprantamas. Kepenų encefalopatija dažniausiai atsiranda dėl kepenų ligų, tokių kaip hepatitas ir cirozė, taip pat gali išsivystyti dėl dehidratacijos, elektrolitų disbalanso ar kraujavimo iš virškinimo trakto. Ši būklė gali sukelti staigius asmenybės pokyčius, susilpninti intelekto funkciją ir susilpninti sąmonę.
Viena iš svarbiausių kepenų funkcijų yra išvalyti kraują nuo toksinių medžiagų, tokių kaip vaistai, ir metabolitų, tokių kaip amoniakas, kuris susidaro kaip šalutinis baltymų virškinimo produktas. Pažeidus kepenis organas gali neveikti efektyviai, o kai taip atsitinka, toksinės medžiagos kaupiasi kraujyje. Pakankamas šių toksinų kiekis pažeidžia nervų sistemą. Tikslus būdas, kaip tai įvyksta, nėra žinomas, tačiau manoma, kad neurotoksinai, tokie kaip amoniakas, gali patekti į smegenis, kai jų yra pakankamai kraujyje, ir sukelti ląstelių pokyčius, kurie sukelia encefalopatiją.
Kepeninės encefalopatijos simptomai gali būti lengvi arba ūmūs, atsirasti laipsniškai arba staiga. Lengvi simptomai yra neramus miegas arba miego įpročių pokyčiai, sumišimas, užmaršumas, nuotaikos ar asmenybės pokyčiai, sumažėjęs gebėjimas susikaupti ir pablogėjęs sprendimas. Rimti simptomai yra drebulys rankose, nenormalus susijaudinimas ar susijaudinimas, dezorientacija arba sumišimas, mieguistumas, drastiški asmenybės pokyčiai, netinkamas elgesys, vangūs judesiai, neaiški kalba ir traukuliai. Galiausiai pacientas gali prarasti sąmonę arba patekti į komą.
Šis smegenų sutrikimas būdingas žmonėms, sergantiems kepenų ciroze. Net 70 procentų ciroze sergančių žmonių turi kepenų encefalopatijos požymių. Iš tų, kurie miršta dėl šios kepenų ligos, maždaug 30 procentų turi reikšmingų encefalopatijos simptomų. Smegenų disfunkcija taip pat yra žaibinio kepenų nepakankamumo, kitaip vadinamo hiperūminiu kepenų nepakankamumu, požymis. Šią sunkią, visada mirtiną kepenų ligą paprastai sukelia ūminis trauminis sužalojimas, infekcinės ligos arba vaistų perdozavimas.
Hepatinės encefalopatijos diagnozė paprastai atliekama remiantis kepenų ir inkstų funkcijos tyrimais bei natrio, kalio ir amoniako kiekiu kraujyje. Be to, pacientui gali būti atlikta kompiuterinė tomografija arba MRT, kad būtų išvengta trauminių sužalojimų kaip neurologinių simptomų priežasties. Gali būti atliekami papildomi tyrimai, siekiant nustatyti pagrindinę encefalopatijos priežastį.
Žmonėms, sergantiems lėtine šios būklės forma, gydymas apima baltymų mažinimą dietoje, siekiant palaikyti kepenų funkciją, ir vartoti vaistus, mažinančius amoniako gamybą virškinimo trakte. Reikia vengti vaistų, tokių kaip raminamieji ir trankviliantai, kurie metabolizuojami kepenyse, kad sumažėtų įtampa organui. Ūminė kepenų encefalopatijos forma daug rečiau reaguoja į tokio tipo palaikomąjį gydymą. Tiek ūminės, tiek lėtinės kepenų encefalopatijos atveju mirtis yra beveik neabejotina, jei paciento būklė pablogėja taip, kad jį ištinka koma.