Kepenų persodinimas – tai chirurginė procedūra, kurios metu iš donoro paimamos kepenys ir įdedamos į kito žmogaus kūną. Paprastai kepenų transplantacijos metu naudojamos kepenys yra iš žmonių, kurie mirė ir paaukojo savo organus. Taip pat galima persodinti dalį kepenų iš gyvo žmogaus, nes tam tikros kepenų dalys gali ataugti, todėl kepenys yra gana unikalus organas. Pacientų išgyvenamumas po kepenų persodinimo yra apie 75% per penkerius metus ir 60% per 15 metų.
Ši medicininė procedūra naudojama neveikiančioms arba labai pažeistoms kepenims pakeisti. Dažniausiai kepenų transplantacijos atliekamos pacientams, kuriems dėl lėtinės infekcijos ar gyvenimo būdo išsivystė sunki cirozė. Kepenų vėžys, hemochromatozė ir ligos, pažeidžiančios tulžies latakus, taip pat gali sukelti kepenų persodinimo poreikį.
Nustačius transplantacijos poreikį, pacientas įtraukiamas į laukiančiųjų donorinių kepenų sąrašą ir jam periodiškai atliekami sveikos kepenų funkcijos tyrimai. Pacientai gali išvengti laukiančiųjų sąrašo gavę tiesioginę donorystę iš gyvais organais mirusio asmens šeimos nario arba gavę gyvą donorystę iš draugo, šeimos nario ar altruistiško nepažįstamojo. Kandidatai į transplantaciją turi vartoti imunosupresinius vaistus, kad po operacijos jų organizmas neužpultų persodintų kepenų.
Kaip ir visos operacijos, kepenų persodinimo procedūra kelia pavojų, ypač todėl, kad dėl sumažėjusios kepenų funkcijos dažniausiai pablogėja paciento sveikata. Nekontroliuojamas kraujavimas, reakcijos į anesteziją, infekcija ar paaukoto organo atmetimas – visa tai yra galimos problemos. Pacientai visą likusį gyvenimą turi vartoti vaistus, kad išvengtų atmetimo, ir paprastai jiems reikia periodiškai tikrinti kepenų būklę, kad įsitikintų, jog viskas veikia tinkamai. Po operacijos pacientai paprastai lieka ligoninėje maždaug tris savaites, kad gydytojai galėtų juos stebėti, o gyvo donoro transplantacijos atveju donorui taip pat reikia šiek tiek atsigauti, kad jo kepenys galėtų ataugti.
Norint gauti donoro kepenis, taip pat reikia šiek tiek pakeisti gyvenimo būdą. Kadangi recipientai turi vartoti vaistus, kad slopintų savo imuninę sistemą, jie yra labiau linkę į galimas infekcijas ir turi būti atsargūs šalia sergančių žmonių. Paprastai norint palaikyti kepenų sveikatą, reikia valgyti sveiką maistą, o po transplantacijos pacientui gali prireikti šešių mėnesių iki metų, kad pasiektų buvusį aktyvumo lygį. Kadangi kepenų transplantacijos alternatyva dažnai yra mirtis, daugelis pacientų mano, kad ši rizika ir gyvenimo būdo pokyčiai yra pagrįsta kaina, kurią reikia mokėti už naujas kepenis.