Keraminė glazūra yra stiklinė medžiaga, kuri buvo padengta keramikiniu objektu, o po to deginama, kad susilietų su keramika. Keraminė glazūra gali būti naudojama grynai dekoratyviniais sumetimais, apatinei keramikai sustiprinti arba indui apsaugoti nuo vandens. Keraminė glazūra naudojama viskam, pradedant vazomis, dubenimis, lėkštėmis ir baigiant dekoratyviniais keramikos meno kūriniais. Ankstyvoji glazūra visų pirma buvo naudojama gaminant molinius indus, tinkamus gėrimams ir skystiems maisto produktams laikyti, nes be glazūros molis tiesiog per valandą sugeria skystį, prisotindamas indą savo skoniu ir jį susilpnindamas.
Seniausia keraminė glazūra atsirado Mesopotamijoje IX amžiuje prieš Kristų, ant dekoratyvinių plytelių. Po šimtmečių ši glazūra buvo pritaikyta naudoti gertuvėse, todėl jų naudojimas labai pagerėjo. Ankstyvieji moliniai indai tiko vandeniui, kuris gana lengvai išdžiūvo, bet beveik visiškai netiko vynui ir pienui. Įstiklinimo naudojimas leido šiems indams klestėti ir pakeitė keramikos naudojimo būdus ateinančiais šimtmečiais. Ankstyvieji glazūruoti puodai pirmiausia buvo žalios spalvos, nes juose buvo naudojamas varis, o kilę iš Artimųjų Rytų.
Būtent Japonijoje, Kofun laikotarpiu, keraminė glazūra tikrai pasirodė savaime. Nuo VI amžiaus vidurio iki maždaug VIII amžiaus pabaigos buvo pristatyta daug įvairių spalvų, o dekoracijos, atliekamos su glazūromis, tapo vis puošnesnės. Nuo VIII amžiaus stiklinimas taip pat buvo plačiai naudojamas musulmonų pasaulyje, sukuriant gražius plytelių ir keramikos raštus. Iki 6-ojo amžiaus stiklinimas pasiekė beveik šiuolaikinį lygį, su plačia spalvų palete ir naudojant perglazūravimo technologijas, kad visam kūriniui būtų suteikta daug blizgesio ir stiklo.
Kaip ir dažuose, keraminėje glazūroje yra daug skirtingų ingredientų, kad išgautų ryškias spalvas ir tekstūras, kai kurios iš jų gali būti žalingos, jei naudojamos. Pavyzdžiui, mangano dioksidas 325 naudojamas daugybei skirtingų spalvų patamsinti; vario karbonatas naudojamas raudonose, žaliose ir mėlynose spalvose; kobalto oksidas ir kobalto karbonatas naudojami ryškiems mėlyniems pigmentams; o chromo oksidas naudojamas rausviems, raudoniems ir žaliems atspalviams. Degimo būdas taip pat radikaliai įtakoja spalvą – deginimas dujomis sumažina glazūrą, o elektrinis – oksiduoja glazūrą.
Pavyzdžiui, chromo oksidas, pakaitintas dujomis, įgauna žalias spalvas, o chromo oksidas, deginant elektra, suteikia rausvos, raudonos ir rudos spalvos. Panašiai vanadžio pentoksidas, kūrenamas elektra, gamina geltonus, o degant dujomis – pilkus. Naudojamas kiekis taip pat turi įtakos gaunamai spalvai, todėl 1 % deginant geležies oksidą gaunama nefrito žalia spalva, o 2–3 % deginant dujomis gaunama geležies geltona spalva, 4 % – auksinės spalvos, 5 % – plytų raudona ir 6 %. gamina rusvai juodą spalvą.
Daugelio rūšių keraminėje glazūroje taip pat yra švino, todėl su jais dirbti gana pavojinga, jei jos nėra kruopščiai apdorojamos. Reikia atkreipti dėmesį, kad glazūra nepatektų į burną, o geriausia – ant odos. Nėščios moterys neturėtų praleisti laiko studijoje su neapdorotais glazūrais, nes įkvėpus dulkes kai kuriais atvejais gali atsirasti apsigimimų.