Kiaulė yra graužikų rūšis, kilusi iš kai kurių Azijos, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Italijos dalių. Kiaulytės paprastai gyvena vidutinio klimato zonose ir pasižymi spygliuočių arba plunksnų kailiu. Tiesą sakant, jų pavadinimas nurodo šią savybę, nes kiauliena yra kilusi iš senosios prancūzų kalbos porc d’espine, reiškiančio „spygliuota kiaulė“.
Yra 330 kiaulių rūšių, jos gali būti rudos, pilkos arba retai baltos. Kiaulienos uodegos yra nuo aštuonių iki dešimties colių (20–25 cm), o apvalus kūnas sveria nuo 12 iki 60 svarų (5–27 kg). Dauguma jų yra lėtai judantys, tačiau kai kurios Amerikoje gyvenančios veislės yra judrios alpinistai. Yra du pagrindiniai kiaulių tipai: vadinamosios senojo pasaulio ir naujojo pasaulio veislės, kurioms būdingas pusrutulis, kuriame jos yra gimtosios. Dvi kiaulių šeimos šakos iš tikrųjų nėra glaudžiai susijusios, o jų plunksnos nėra paveldėtos iš bendro protėvio, o veikiau konvergencinės evoliucijos pavyzdys, o tai reiškia, kad abi grupės sukūrė savybę savarankiškai.
Senojo pasaulio kiaulės dažniausiai yra antžeminės, tai reiškia, kad jos gyvena ant žemės ir yra gana didelės. Šiaurės Afrikos ir Italijos kuoduotoji kiaulė yra ketvirtas pagal dydį graužikas ir gali sverti net 60 svarų (27 kg). Naujojo pasaulio kiaulės yra daug mažesnės, o medžiuose gyvena daugybė veislių. Viena išimtis yra Aliaskos, Kanados ir JAV šiaurinės dalies paprastoji kiaulė, kuri yra antžeminė ir sveria iki 40 svarų (18 kg). Dvi kiaulių šakos taip pat skiriasi tuo, kad senojo pasaulio dygliakiaulių plunksnos yra sugrupuotos į kekes, o Naujojo pasaulio kiaulės – atskirai pritvirtintas. Nė viena kiaulių veislė negali išmesti plunksnų, nors klaidingai manoma, kad jie gali.
Kiaulių plunksnos yra modifikuoti plaukų kotai, kurie išsivystė kaip apsauga nuo plėšrūnų. Nors kiaulytė turi tokią savybę kaip ir ežiukas, šių dviejų gyvūnų negalima painioti. Skirtingai nuo kiaulienos, ežiukas yra ne graužikas, o vabzdžiaėdis.