Gydytojai, atlikdami kraujo tyrimą, vadinamą kiekybine nefelometrija, išmatuoja imunitetą suteikiančių baltymų kiekį žmogaus organizme. Tiksliau, tyrimas nustato trijų skirtingų imunoglobulinų arba antikūnų, paprastai vadinamų IgA, IgG ir IgM, lygius. Jei pastebimi bet kurio iš trijų kiekybinių imunoglobulino lygių trūkumai arba perteklius, tai gali reikšti bet kokį būklių ar ligų skaičių.
Veikianti imuninė sistema natūraliai gamins tiek antikūnų, kiek reikia norint kovoti su dauguma antigenų, su kuriais organizmas susiduria visą gyvenimą, nuo bakterinių infekcijų ir vėžio iki toksinių medžiagų ir kitų svetimkūnių. Tačiau daugelis būklių ar ligų gali kovoti su šia sistema, pavyzdžiui, autoimuninis imunodeficito sindromas (AIDS), vilkligė, išsėtinė sklerozė, lėtinė skydliaukės liga ir net artritas. Tai yra keletas sąlygų, kurias siekiama nustatyti atliekant kiekybinį imunoglobulino tyrimą.
Kai kiekybinis imunoglobulino tyrimas atskleidžia normalius rezultatus, tai reiškia, kad visų trijų antikūnų yra nustatytais kiekiais. Tai reiškia, kad IgA yra nuo 100 iki 400 mg/dl, IgG – nuo 560 iki 1,800 mg/dl, o IgM – nuo 45 iki 250 mg/dl. Tai rodo, kad organizmas greičiausiai dislokuoja tinkamą antikūnų matricą, kad apsigintų sveikai. Kai pacientų lygis yra didesnis arba mažesnis už bet kurį iš trijų diapazonų, buvo imamasi svarbiausių žingsnių, padedančių gydytojui nustatyti, ar jiems nėra sutrikimo, kurį reikia gydyti.
Kai IgA lygis yra per didelis arba per mažas, tai gali sukelti virškinimo problemų. Gali būti įtariama infekcija, dirgliosios žarnos sindromas, mieloma ar bet kuri kita virškinimo trakto liga. Kiti du antikūnų rodikliai, priešingai, reiškia skirtingus dalykus, priklausomai nuo to, ar lygis yra per didelis, ar per mažas.
Naudojant IgG, žemas kiekybinio imunoglobulino tyrimo kiekis gali reikšti leukemiją, mielomą ir preeklampsiją. Tačiau IgG padidėjimas gali reikšti kitų rimtų būklių, tokių kaip infekcija, kepenų liga ar lėtinis artritas, atsiradimą. Aukštas ir mažas IgM lygis taip pat rodo skirtingas ligas: limfoną, artritą arba monomukleozę, jei jis yra didelis; leukemija, mieloma ir kitos retesnės ligos, jei jos mažos.
Kadangi kai kurios būklės pasireiškia sumažėjus arba padidėjus daugiau nei vienam antikūnui, išmatuotam atliekant kiekybinį imunoglobulino testą, gydytojai ir laboratorijos technikai tiria kiekvieną lygį atskirai ir kaip grupę, kad nustatytų tikslesnes diagnozes. Daugeliu atvejų pacientams, sergantiems lėtine infekcija, skiriamas kiekybinis imunoglobulino tyrimas. Dėl to gydytojas gali įtarti, kad pacientas kenčia nuo kokios nors būklės, kuri pažeidžia imuninę sistemą.