Yra dviejų tipų erkės. Kieta erkė yra ta, kurios kietas skydas yra tiesiai už burnos dalių. Kai ji nesimaitino, kieta erkė atrodo kaip plokščia sėkla. Minkšta erkė neturi šio kieto skydo ir atrodo kaip razina. Pirmieji minta šunimis, elniais ir kitais vidutiniais ir dideliais žinduoliais, o antrieji dažniau minta paukščiais ir šikšnosparniais. Kietosios erkės turi labai pastebimas burnos dalis, skirtingai nei minkštosios erkės, kurių burnos dalys vos matomos.
Kietosios erkės nugarinėje pusėje esantis apvalkalas yra kieta, dažniausiai blizganti, sklerotizuota plokštelė, dengianti didesnę patino kūno dalį nei patelės. Tai leidžia patelei labiau prisotinti krauju nei patinui. Patinai ne tiek išsiplečia šėrimo metu.
Erkės yra voragyviai, suaugusieji turi keturias poras kojų ir neturi antenų. Jie maitinasi kelias dienas ir yra veiksmingiausi ligų nešiotojai, nes tvirtai prisirišę lėtai čiulpia kraują. Jie laukia, kol gyvūnai šeimininkai apsiveš prie žolių ir krūmų, ant kurių jie yra, ir užlips. Jie negali skristi ar šokinėti, todėl gali ištisus mėnesius laukti augmenijoje, kol pro šalį praeis potencialus šeimininkas.
Patekusi į šeimininką, kieta erkė perveria odą ir pradeda siurbti kraują. Šeimininkas nejaučia skausmo ar dirginimo, todėl erkė gali išbūti tiek, kiek reikia. Kietoji erkė paprastai maitinasi keletą dienų, kol smarkiai padidina savo kūno svorį. Tada ji nukrenta, padeda tūkstančius kiaušinių ir miršta.
Kietosios erkės patinai ne tiek domisi maistu, kiek poros paieška, o tai yra pagrindinis jų tikslas prisirišti prie šeimininko. Jai gali būti lengviau maitintis perpildyta kietosios erkės patelė nei šeimininkė. Netrukus po poravimosi patinas miršta.
Erkės yra gana pajėgios prisitvirtinti prie žmogaus šeimininko ir kadangi jos yra pagrindiniai ligų nešiotojai, reikia būti atsargiems vaikštant per žemas krūmais apaugusias vietas, apleistus pastatus ir urvus. Erkės yra mažos, todėl reikia kruopščiai apžiūrėti kūną ir drabužius. Taip pat reikėtų apžiūrėti naminius gyvūnus, ypač galvą ir ausis. Žiema yra vienintelis sezonas, kai erkės nėra paplitusios, todėl visais kitais sezonais, pasivaikščiojus miške ar žolėtose vietose, tikrintis, ar nėra erkių, būtina.