Klasikinės antikos rašytiniai kūriniai kartais buvo perrašomi, kopijuojami ar verčiami praėjus šimtmečiams po jų sumanymo ir sukūrimo. Klasikinės filologijos darbas yra nustatyti, ar nuo senovės išsaugoti graikų ir lotynų tekstai atitinka originalių autorių prasmę ir ketinimus. Klasikinis filologas iš esmės bando nustatyti, ar turime teisingą originalaus rankraščio versiją. Tai apima nuodugnų atskirų teksto žodžių tyrimą ir per šimtmečius prie teksto pridėtų komentarų ar anotacijų atidžiai perskaitymą.
Terminas filologija kilęs iš graikų kalbos žodžio philologos. Senovėje filologai nurodė senovės literatūros rankraščių komentatorių. Tai reiškė „tas, kuriam žodis brangus“. Šiuose darbuose buvo daug žodžių, kurių reikšmė gali būti neaiški, neaiški arba neteisingai išversta. Klasikinis filologas stengiasi, kad šių tekstų interpretacija būtų kuo teisingesnė.
Klasikinis filologas, norėdamas atrasti ir suprasti teisingą antikinio teksto prasmę, turi tam tikra prasme patekti į kalbinę ir istorinę antikos kultūrą. Jis ieško tikslių žodžių reikšmių taip, kaip jie tuo metu būtų buvę suprantami. Daroma prielaida, kad kiekvienos kultūros ir amžiaus literatūra turėtų būti interpretuojama tik skaitant kūrinį taip, kaip originalus autorius numatė, kad jį perskaitytų jo amžininkai. Tai reiškia, kad tekste esantiems žodžiams nereikia primesti šiuolaikinių interpretacijų ar reikšmių. Kalbos ir idėjų sudėtingumas, egzistuojantis tuo metu, kai buvo parašytas darbas, turi būti atskleistas kruopščiai tyrinėjant.
Klasikinėje filologijoje svarbus atskirų rankraščio ištraukų žodžių kontekstas. Žodžių vartojimo nenuoseklumas įvairiose darbo dalyse gali reikšti kopijavimo klaidas arba klaidingą vertimą. Visame tekste žodžio reikšmė turi būti nuosekli. Kartais reikia ištirti visą rašytojo darbą, kad būtų galima nustatyti, kokios buvo bendros autoriaus idėjos. Ši metodika ne visada suteikia tikrumo dėl konkrečių žodžių reikšmių, tačiau ji sukuria fiksuotas reikšmių ribas.
Klasikinės filologijos srities kritikai teigia, kad žodžiuose yra per daug dviprasmybių, kad būtų galima nustatyti jų reikšmę, ypač po šimtmečius trukusių kalbinių pokyčių. Gali pasikeisti idiomos, pasikeisti žodžių reikšmės arba visiškai išnykti žodžio vartosena. Vien dėl laiko trūkumo neįmanoma objektyviai nustatyti žodžių reikšmių.
Klasikinės filologijos atsakymas yra toks, kad net jei nėra tikrumo dėl kai kurių žodžių reikšmės, tai nereiškia, kad tai tinka visiems žodžiams. Įrodymų apie žodžio reikšmę galima surinkti palyginus autoriaus kūrybą su kitais jo ir amžininkų tekstais. Išsamus tyrimas gali padėti ne tik nustatyti žodžio reikšmę, bet ir suprasti, kodėl autorius jį vartojo.