Klastojimo teisė – tai teisės sritis, susijusi su rašytinių dokumentų klastojimu ir kūrimu. Tai dažnai traktuojama kaip nusikaltimas dėl rimtų pasekmių naudojant suklastotus dokumentus, nors klastojimo tvarkymas skiriasi priklausomai nuo jurisdikcijos. Kiekviename regione klastojimas paprastai yra išsamiai aptariamas baudžiamajame kodekse, aiškiai apibrėžiant klastojimo rūšis ir bausmes už įvairių rūšių veiklą, susijusią su suklastota rašytinė medžiaga.
Klastojimas gali skirtis nuo parašo suklastojimo iki viso netikro dokumento sukūrimo, taip pat gali apimti dokumento pakeitimą siekiant pakeisti turinį. Suklastoti dokumentai gali būti naudojami norint reikalauti nuosavybės teisės į turtą ir atliekant įvairią kitą veiklą, pavyzdžiui, kertant tarptautines sienas. Meno pasaulyje meno kūrinių, o kartu ir meną lydinčios dokumentacijos klastojimas yra chroniška problema, su klastojimu tenka susidurti ir istorikams, vertindami istorinius dokumentus savo darbe. Klastojimo įstatymas yra skirtas nustatyti bausmes už įvairių rūšių neteisėtą veiklą, susijusią su suklastotais dokumentais.
Nors daugelis žmonių mano, kad klastojimas yra rašysenos klastojimas, pavyzdžiui, suklastoto parašo ar raštelio atveju, tai gali apimti atspausdintus dokumentus. Klastojimas naudojamas įvairiomis aplinkybėmis ir gali apimti pažangias technologijas, pvz., aukšto lygio įgūdžius dirbant su spausdinimo mašina, skirta valiutos klastotojams, pasiryžusiems padaryti banknotus kuo tikslesnius. Pagal tam tikrus klastojimo įstatymus už medžiagos, kuri, kaip žinoma, buvo naudojama klastojimui, turėjimą, gali būti taikomos teisinės sankcijos.
Įstatymas dėl klastojimo apima daugybę klastojimo veiksmų ir aptaria bausmes. Už vyriausybinių dokumentų, ypač banknotų, klastojimą gali būti skirta labai didelė bauda. Neteisingai įgijus nuosavybės teisę į turtą ar kitą turtą naudojant klastojimą, gali būti pareikšti kaltinimai ne tik klastojimu, bet ir vagyste bei sukčiavimu, priklausomai nuo nusikaltimo vykdymo būdo. Taip pat už meno kūrinių klastojimą gali būti baudžiama kaip už sukčiavimą, jei suklastotas menas ar dokumentai pateikiami kaip galiojantys ir laikomi tokiais pardavimo, perdavimo ir kitų sandorių metu.
Advokatai, nagrinėjantys klastojimo bylas, turi būti susipažinę su teisės klastojimo detalėmis, nesvarbu, ar jie gina, ar patraukia baudžiamojon atsakomybėn. Tokiose bylose dažnai pasitelkiami ekspertai, liudijantys apie klastojimo būdus, patvirtinantys, kad ginčytinas dalykas iš tikrųjų buvo suklastoti, ir pateikti nuomonę, ar kaltinamasis turėjo įgūdžių ir galimybių padaryti nusikaltimą. Tarptautinės teisėsaugos agentūros gali būti įtrauktos į klastojimo bylų tyrimą ir baudžiamąjį persekiojimą, kai suklastota medžiaga arba pajamos iš nesąžiningos veiklos kerta tarptautines sienas, todėl gali kilti ginčų dėl jurisdikcijos, kai žmonės diskutuoja, kur teisti kaltinamąjį.