Klinikinė gastroenterologija – tai virškinimo sistemos ligų tyrimas ir gydymas. Gydytojai, kurių specializacija yra virškinimo trakto sutrikimų tyrimas ir gydymas bei jo sveikas funkcionavimas, vadinami gastroenterologais. Pagrindinis gastroenterologijos diagnostikos įrankis yra endoskopas, galintis aptikti tokius sutrikimus kaip vėžys, polipai ir kolitas.
Klinikinė gastroenterologija yra specializuota Vakarų medicinos sritis. Šioje srityje besispecializuojantys gydytojai vadinami klinikiniais gastroenterologais. Gastroenterologai privalo baigti bakalauro studijas ir tęsti mokslus įgydami osteopatinės medicinos daktaro laipsnį. Baigę išsilavinimą, šie gydytojai turi baigti Gastroenterologijos stipendiją, kad galėtų užbaigti savo patirtį.
Išsamus supratimas apie normalų ir sveiką virškinamojo trakto funkcionavimą yra pirmoji klinikinės gastroenterologijos užduotis. Norint nustatyti virškinimo sistemos ligas ir sutrikimus, labai svarbu pirmiausia suprasti, kaip turėtų veikti virškinimo organai ir sistemos. Ši sritis apima sveikų ir sergančių stemplės, skrandžio ir kasos būklių bei daugelio kitų organų tyrimus.
Klinikinė gastroenterologija taikoma daugeliui įvairių virškinimo sutrikimų. Kai kurie iš labiausiai paplitusių šių virškinimo sutrikimų yra storosios žarnos polipai, vėžys ir dirgliosios žarnos sindromas. Tai taip pat apima kepenų, tulžies pūslės ir kasos ligų, tokių kaip hepatitas, tulžies pūslės ir tulžies takų ligos ir pankreatitas, tyrimą ir gydymą. Maistinių medžiagų įsisavinimo ir mitybos problemos taip pat yra gastroenterologijos problema.
Viena iš pagrindinių klinikinės gastroenterologijos diagnostikos priemonių yra kolonoskopija. Kolonoskopija apima ilgą ploną vamzdelį su kamera ir šviesa, pritvirtintą prie galo, vadinamą endoskopu. Endoskopas įkišamas į išangę ir lėtai bei švelniai įvedamas į storąją ir storąją žarną, kol pacientas raminamas. Su šiuo įrankiu gastroenterologas gali pamatyti bet kokius polipus, kraujavimą ar kitus virškinimo ligų simptomus. Endoskopas taip pat leidžia gydytojui pašalinti polipus ir paimti audinių mėginius iš virškinamojo trakto.
Kitas panašus klinikinės gastroenterologijos diagnostikos įrankis yra viršutinė endoskopija. Viršutinėje endoskopijoje naudojamas tas pats endoskopinis įrankis, kurio reikia kolonoskopijai, tačiau šį kartą jis įkišamas į burną, o ne į išangę. Iš burnos endoskopas lėtai ir švelniai įvedamas į stemplę ir skrandį. Viršutinė endoskopija gali aptikti polipus, rėmenį ir opas. Endoskopas gali pašalinti polipus ir paimti skrandžio audinių mėginius, kad nustatytų, ar nėra bakterinės infekcijos. Kai dėl stemplės susiaurėjimo kyla rijimo problemų, endoskopu galima ištempti stemplę plečiamu arba balionu.