Klinikinė neuropsichiatrija psichikos sutrikimus vertina neurologiniu požiūriu. Todėl nervų sistemos ir ypač smegenų anomalijos yra pagrindinis taškas. Neuropsichiatrijos dėmesio centre yra smegenų struktūros pažeidimas ir neurotransmiterių trūkumai. Smegenų skenavimo aparatai ir farmaciniai gydymo būdai yra įprasti šioje srityje.
Istoriškai neurologija ir psichiatrija atsirado dėl bendro noro ištirti smegenis ir jų poveikį žmogaus elgesiui. Iš šios bendros kilmės šios dvi disciplinos pirmiausia susiliejo į bendrą mokymą, o vėliau išsiskyrė, kai jų susikaupimo sritys pradėjo skirtis. Neurologija atskleidė įsiveržimus į fizines smegenis ir sudėtingus nervinių ląstelių kelius bei chemines reakcijas. Psichologija sutelkė dėmesį į smegenų produktus: žmogaus elgesį ir minčių, prisiminimų ir įsitikinimų sistemas, kurios sudaro protą. Psichiatrijai tapus labiau pripažintu mokslu, domėjimasis smegenų ir nervų sistemos veikla atsinaujino pasitelkus klinikinę neuropsichiatriją.
Smegenys susideda iš daugybės mažų nervinių ląstelių, kurios jungiasi, sąveikauja ir bendrauja įvairiais būdais. Mokslininkai vis dažniau pripažįsta šių sudėtingų tinklų vaidmenį kuriant ir stiprinant žmogaus elgesį. Todėl daugelis psichologų, aiškindami žmogaus protą, kreipėsi į neurologiją. Klinikinė neuropsichiatrija egzistuoja kartu su kitomis teorinėmis sritimis, tokiomis kaip biheviorizmas, psichoanalizė ir pažinimas. Šie labiau tradiciniai psichologijos metodai dažniausiai pabrėžia tokius veiksnius kaip praeities patirtis, sociokultūrinė įtaka ir mąstymo sistemos.
Psichiatrija konkrečiai yra medicininė psichologijos dalis, nagrinėjanti psichikos sutrikimus. Taigi neuropsichiatrija ieško atsakymų apie psichikos sutrikimus iš smegenų ir jų fizinių komponentų. Pavyzdžiui, elgesio neurologija tiria smegenų ligų ar smegenų sužalojimų įtaką nervų veiklai ir tolesniam elgesiui.
Klinikinė neuropsichiatrija apima klinikinį komponentą, ne tik studijas ir tyrimus. Šios disciplinos asmenys siekia ne tik suprasti psichikos disfunkciją, bet ir praktinių sprendimų diagnozuoti ir gydyti šiuos sutrikimus. Diagnostikos aparatai, vaizduojantys smegenų bangų aktyvumą ir neurologines chemines reakcijas, buvo sukurti ir dažniausiai naudojami klinikinėje neuropsichiatrijoje. Tokie technologiniai pasiekimai apima: magnetinio rezonanso tomografiją (MRT), elektroencefalografiją (EEG), kompiuterinę tomografiją (KT) ir pozitronų emisijos tomografiją (PET). Be to, šie specialistai studijuoja neurochemiją, kad galėtų rasti vaistų, galinčių ištaisyti cheminį disbalansą.
Genetika taip pat yra pagrindinis daugelio neuropsichiatrijos tyrimų akcentas. Manoma, kad daugelis sutrikimų turi bent dalinę genetinę kilmę. Sutrikimus, tokius kaip šizofrenija ar narkolepsija, iš dalies gali sukelti nenormalūs nerviniai keliai arba smegenų cheminių medžiagų lygis nuo gimimo. Šią prielaidą patvirtina vaistų, kurie ištaiso tokias problemas kaip nenormalūs neurotransmiterių veiksmai, veiksmingumas. Be to, asmenų, kuriems diagnozuoti psichikos sutrikimai, smegenų skenavimas reguliariai rodo nenormalią smegenų struktūrą arba nepakankamą aktyvumą ir pernelyg didelį aktyvumą skirtinguose smegenų regionuose.