Kognityvinis modelis – tai bandymas sukurti procesą, dažniausiai kompiuteryje, imituojantį žmonių mąstymą. Kai kuriais atvejais tai gali būti sukurta siekiant daugiau sužinoti apie kompiuteriją. Tačiau daugeliu atvejų siekiama daugiau sužinoti apie tai, kaip veikia žmogaus protas ir kaip gydyti su mąstymo procesu susijusias medicinines ir psichologines sąlygas.
Kognityvinis modelis yra pagrįstas pažinimu, tyrimu, kaip gyvūnai mokosi ir apdoroja informaciją, o vėliau nusprendžia dėl veiksmų. Daugeliu atvejų tai susiję su žmonių tyrimu, iš dalies dėl akivaizdaus savo intereso ir iš dalies todėl, kad atrodo, kad žmonės turi pažangiausius pažinimo įgūdžius iš bet kurio gyvūno. Viena iš pagrindinių pažinimo studijų problemų yra kontrastas tarp pažintinių įgūdžių, kurie, atrodo, yra gimus, ir tų, kurie išsivysto per mokymosi procesą, pavyzdžiui, kalbą.
Pažinimo tyrinėjimas kompiuteriais rodo kai kuriuos pagrindinius žmogaus smegenų ir kompiuterio skirtumus. Kompiuteris gali apdoroti informaciją daug greičiau nei žmogus, tačiau gali atlikti tik nustatytas užduotis. Žmogaus smegenys gali apdoroti informaciją ir tada priimti sprendimus ar sprendimus.
Tyrėjas, naudodamas kognityvinį modelį, bando imituoti šį žmogaus procesą kompiuteryje. Tiesą sakant, tyrėjas bandys atsakyti į vieną iš dviejų klausimų. Ar kompiuteris gali būti sukurtas taip, kad apdorotų informaciją ir priimtų sprendimus sudėtingesniu būdu? Ir ar smegenų veikimo būdas gali būti sumažintas iki loginės sistemos, kurią galima atkurti mums suprantamu būdu?
Kognityvinis modelis veikia priešingai nei kitas dirbtinio intelekto tyrimo elementas – kognityvinė architektūra. Kognityvinis modelis bando atkurti, kaip smegenys gali atlikti tam tikrą užduotį, pavyzdžiui, mokytis ar priimti sprendimus. Kognityvinė architektūra bando atkurti bendrą smegenų struktūrą ir veikimą bei ribas, kurias tai nustato kiekvienam pažinimo modeliui.
Yra keletas kognityvinių modelių, kurie nėra tiesiogiai susiję su smegenimis, naudojimo būdai. Pavyzdžiui, modelis gali imituoti informacijos srautus visoje organizacijoje ir tai, kaip visa organizacija priima sprendimus. Bandymas imituoti organizacijos struktūrą tokiu būdu gali atskleisti būdus, kaip ji galėtų veikti efektyviau ar produktyviau.