Kojų celiulitas yra skausmingas bėrimas ant apatinių ar viršutinių kojų, dažniausiai atsirandantis dėl bakterinės infekcijos. Stafilokokų, streptokokų ir kitų įprastų bakterijų padermės gali patekti į odą pertrūkus, įpjovus ar įkandus vabzdžiui. Paraudimas ir jautrumas greitai išsivysto, o jei infekcija nebus nedelsiant gydoma, gali atsirasti karščiavimo ir šaltkrėtis. Paprastai celiulitui pašalinti pakanka receptinių geriamųjų antibiotikų ir vietinių kremų, tačiau dėl rimtos infekcijos gali prireikti hospitalizuoti ir agresyvesnio gydymo.
Bakterijos gali prasiskverbti į vidinius odos audinio sluoksnius ant kojos per atvirą žaizdą, įkandimą ar opą. Žmonėms, kurių oda yra pernelyg sausa ir pleiskanojanti, taip pat gali išsivystyti kojų celiulitas, net jei matomos žaizdos nėra akivaizdžios. Bet kokio amžiaus žmogus gali susirgti šia liga, tačiau didžiausia rizika užsikrėsti yra mažiems vaikams, vyresniems nei 60 metų žmonėms ir asmenims, kurių imuninė sistema pažeidžiama. Kitos lėtinės ligos, kurios padidina kojų opų tikimybę, įskaitant diabetą, dažnai yra atsakingos už pasikartojantį celiulitą.
Per kelias valandas ar dienas po užsikrėtimo oda aplink žaizdą tampa raudona, jautri ir šilta. Nedidelis patinimas yra dažnas, nes uždegimas paūmėja, o bėrimas gali būti niežtintis arba ne. Laikui bėgant, negydomas bėrimas dažniausiai pradeda plisti po plačią kojos sritį ir galbūt varginti sėdmenis, kirkšnių sritį ir pilvą. Karščiavimas ir kiti į gripą panašūs simptomai, tokie kaip sąnarių skausmai ir šaltkrėtis, yra dažni, kai infekcija plinta. Kai simptomai tampa rimti, svarbu apsilankyti pas gydytoją arba skubios pagalbos skyrių, kad infekcija nepaplistų į širdį, smegenis ir kitus gyvybiškai svarbius organus.
Gydytojai paprastai gali diagnozuoti celiulitą atidžiai apžiūrėję bėrimą ir paklausę apie simptomus. Norint nustatyti už infekciją atsakingas bakterijas, laboratoriniams tyrimams gali būti paimamas kraujo arba audinių mėginys. Gydytojas taip pat gali patikrinti limfmazgius dėl patinimo ir plaučių bei gerklės infekcijų.
Vaikams ir suaugusiems, kuriems būdingi gana lengvi simptomai, paprastai skiriami antibiotikai. Gydytojas paprastai skiria vietinį analgetiką, kad sumažintų skausmą ir patinimą. Vartodami vaistus taip, kaip nurodyta, ilsėdamiesi ir išlikdami hidratuoti, dauguma žmonių pradeda jaustis geriau maždaug per dvi savaites.
Pacientas, turintis sunkių su kojų celiulitu susijusių simptomų, gali būti paguldytas į ligoninę. Simptomams valdyti skiriami intraveniniai antibiotikai, skysčiai ir karščiavimą mažinantys vaistai. Gydytojai atidžiai stebi pacientų būklę ir atlieka tyrimus, kad nustatytų, ar nėra pagrindinių autoimuninių sutrikimų. Greitai gydant net rimtus celiulito atvejus paprastai galima išgydyti.