Kokybės būdvardis suteikia informacijos apie kitą žodį jai apibūdinti. Panašiai kaip ir kitos būdvardžių formos, jie vartojami su kitu keičiamu žodžiu, kuris paprastai yra daiktavardis arba įvardis. Šie žodžiai iš esmės atsako į tokį klausimą kaip „Kokios? apie objektą, kurį jis modifikuoja. Pavyzdžiui, nors kas nors galėtų tiesiog pasakyti „Aš turiu knygą“, teiginys liktų atviras klausimui: „Kokia knyga? Tas pats teiginys su kokybės būdvardžiu galėtų būti „turiu didelę knygą“ arba „turiu gerą knygą“ ir į šį klausimą atsakyti žodžiais „didelė“ arba „gera“.
Yra daugybė skirtingų būdvardžių tipų, tačiau jie visi atlieka panašias funkcijas. Pagrindinis jų tikslas yra pakeisti kitą žodį, o tai reiškia, kad jie sakinyje niekada nerandami atskirai, nebent pakeistas žodis būtų numanomas. Kokybės būdvardis paprastai pateikiamas prieš žodį, kurį jis keičia, pavyzdžiui, tokiose frazėse kaip „raudonas namas“ arba „blizgus šaukštas“.
Nors šio tipo būdvardžiai gali būti įvairių formų, jie visi linkę apibūdinti tam tikrą objekto elementą. Formą ir spalvą šiais žodžiais galima išreikšti tokiais būdvardžiais kaip „didelis“, „stačiakampis“, „mėlynas“ ir „tamsus“. Taip pat yra būdų, kaip kokybės būdvardis gali būti naudojamas norint išreikšti kalbėtojo nuomonę apie objekto vertę ar vertę tokiais žodžiais kaip „geras“ arba „nenaudingas“.
Objekto kilmę galima nurodyti naudojant kokybės būdvardį, dažniausiai tam tikrą krypties ar geografinį rodiklį. Frazė, pavyzdžiui, „šiaurinis upėtakis“, paprastai nurodo, kad upėtakis yra kilęs iš šiaurės arba ten dažniausiai aptinkamas; „Amerikos anglų kalba“ naudojama norint parodyti, kad anglų kalbos rūšis yra amerikietiška. Šie žodžiai taip pat gali apibūdinti medžiagą ar komponentus, iš kurių pagamintas objektas. Pavyzdžiui, „Medinis traukinys“ reiškia, kad traukinys pagamintas iš medžio.
Taip pat yra būdvardžių, kurie nėra kokybės būdvardis, pavyzdžiui, kiekybės ar skirtumo. Kiekybės būdvardis atsako į klausimą „kiek? apie objektą. Tai gali apimti bendruosius žodžius, pvz., „daug“ arba „kai kurie“, taip pat konkrečias sumas, pvz., „šeši“. Skiriamieji būdvardžiai paprastai suteikia informaciją, kuri leidžia kam nors nurodyti tikslų objektą, į kurį jis ar ji kalba. Tai gali būti savininkiški būdvardžiai, pvz., „ji“ arba „jo“, ir parodomieji žodžiai, pvz., „ta“, nurodantys „tą knygą“.