Kokybinis rašymas yra rašymo forma, kuri remiasi ne skaitine detale ir aprašymu, o ne kiekybinių, skaitinių duomenų pateikimu. Skirtumas dažnai yra labai svarbus tose tyrimų srityse, kurios gali remtis skaitiniais duomenimis arba kokybiniais aprašymais. Naudingas kokybinis rašymas vis tiek turi išlaikyti aukštą tikslumo laipsnį ir kruopštų kalbos vartojimą, nepaisant tikslių skaitmeninių duomenų trūkumo. Atvejų analizės, ypač sociologijos ir psichologijos srityse, dažnai baigiasi moksliniais darbais, kuriuose nėra tikslių kiekybinių duomenų. Tokiais atvejais labai svarbu tiksliai ir kruopščiai aptarti naudojamus metodus ir pastebėtus rezultatus, nes kalba yra vienintelis būdas perduoti išvadas, kurios neduoda tikslių skaitinių rezultatų.
Nesant kiekybinių duomenų, rašytojas turi visiškai pasikliauti kalba, kad surinktus duomenis išreikštų kokybišku raštu. Tai gali būti sudėtinga tiek praktiškai, tiek etiškai, nes kai kuriuos pastebėjimus sunku išreikšti žodžiais ir tai, kaip lengvai galima naudoti kalbą, norint subtiliai išreikšti tam tikrą nuomonę. Skaitytojas gali laisvai nuspręsti, pavyzdžiui, nagrinėdamas lentelę, kurioje yra objektyvių skaitinių duomenų apie eksperimentą. Tačiau kai reikia rašyti kokybiškai, svarbu siekti tokio paties objektyvumo, tiksliai vartojant kalbą ir sąmoningai praleidžiant viską, kas galėtų turėti įtakos skaitytojo nuomonei.
Vienas labai svarbus aspektas išreiškiant pastabas kokybiniu raštu yra aiškus metodų, naudojamų tiems stebėjimams gauti, aprašymas. Skaitytojas gali daug aiškiau suprasti pateiktas išvadas, jei supranta kontekstą, kuriame jie buvo rasti. Skaitytojas taip pat gali nustatyti bet kokius galimus rezultatų paklaidas ar problemas, kurias gali sukelti naudojami metodai. Kokybinio rašymo tikslas tyrimo kontekste paprastai yra pateikti galutinę analitinę išvadą. Pateikti rezultatai gali būti laikomi tinkamais tik jiems gauti naudotų metodų kontekste.
Kitos tradiciškai neskaitinio rašymo formos, tokios kaip grožinė literatūra ir poezija, retai vadinamos „kokybiniu raštu“. Techniškai jie dažniausiai būna kokybiški, nes trūksta skaitmeninių duomenų, tačiau tokių rašymo tipų žymėjimas kaip toks dažnai nėra vaisingas, nes paprastai manoma, kad toks rašymas remiasi kalba, o ne duomenimis. Todėl šis terminas dažniausiai vartojamas kalbant apie formalų moksliniais tyrimais pagrįstą rašymą, nes tyrimo kontekste labai svarbus kokybinių ir kiekybinių duomenų skirstymas. Rašymo įgūdžių, reikalingų objektyviai ir aiškiai išreikšti neskaitinių tyrimų rezultatus, ugdymas yra labai svarbus tiems, kurie paprastai atlieka neskaitinius tyrimus.