Kolektyvizmas apibūdina bet kokį požiūrį ar filosofiją, pabrėžiančią žmonių sąveiką. Tai dažnai laikoma individualizmo priešingybe, nors abu gali būti svarbūs viename požiūryje. Kolektyvinėje filosofijoje grupė ar visuomenė yra laikomos viršenybe prieš individą.
Yra du pagrindiniai kolektyvizmo tipai: horizontalus ir vertikalus. Horizontaliame tipe kolektyvo nariai laikomi kuo lygesniais, dalijasi ištekliais ir atsakomybe. Vertikali įvairovė apima socialinę hierarchiją, kurią visuomenės nariai stengiasi išlaikyti, o žmonės paklūsta tiems, kurie yra aukščiau už juos.
Kolektyvizmas tikriausiai geriausiai žinomas kaip viena iš socializmo filosofijų. Komunistinės ir fašistinės visuomenės buvo apibūdinamos kaip kolektyvistinės, tiksliau kaip vertikalios formos. Ankstyvoji kolektyvistinė politinė mintis, kurią iliustruoja Jeano-Jacques’o Rousseau 1762 m. socialinė sutartis, buvo labiau horizontali arba demokratinė. Rousseau darbai ilgainiui įkvėpė ir komunizmą, ir demokratiją.
Nors Rousseau ir Marxo raštai, kaip ir dauguma socialistinių ir demokratinių bendruomenių praktikoje, remiasi vyriausybe, atstovaujančia žmonių valiai, tai nėra būtina kolektyvistinės sistemos dalis. Pavyzdžiui, kolektyvistinis anarchizmas nereikalauja vyriausybės ar privačios nuosavybės, o mažų komunų, kurios kartu valdo nuosavybę. Mažos horizontalios kolektyvistinės bendruomenės taip pat gali neturėti lyderio ar centralizuotos valdžios. Tokios bendruomenės pavyzdys yra Izraelio kibucai, mažos ūkininkų bendruomenės, kuriose žmonės savo noru dalijasi visu darbu ir turtu.
Kritikoje prieš šią filosofiją dažnai teigiama, kad tai daroma individo sąskaita. Kolektyvistinė mintis gali skatinti tam tikrą grupės tapatybę, kad užgniaužtų įvairovę. Tai taip pat kelia ekstremalaus etatizmo pavojų, kai vyriausybė ar politinis subjektas kontroliuoja visus ekonomikos ir visuomenės aspektus ir kai žmonės egzistuoja tam, kad tarnautų vyriausybei, o ne atvirkščiai. Stalinizmas ir fašizmas yra du geriausiai žinomi tokių kraštutinių formų pavyzdžiai.
Daugumoje politinių ir socialinių sistemų, tiek teorijoje, tiek praktikoje, yra kolektyvizmo ir individualizmo mišinys. Pavyzdžiui, dabartinėse Jungtinėse Valstijose asmenys gali turėti nuosavybę, tačiau vietos, valstijų ir federalinės vyriausybės finansuoja kai kurias viešąsias socialines programas. Dauguma mąstytojų sutinka, kad visuomenei svarbus ir individas, ir bendruomenė. Nesutarimas kyla dėl kiekvienam priskirto pobūdžio ir svarbos lygio.