Atsiradus internetui, vyriausybėms iškilo įvairiausių teisinių iššūkių, įskaitant tai, kaip reguliuoti dalykus, kurių anksčiau nebuvo numatyta, ir jurisdikcijos klausimus. Kompiuterių teisė yra teisės aktų rinkinys, sukurtas šiems klausimams reguliuoti. Jis reglamentuoja intelektinės nuosavybės klausimus, nustato paslaugų teikėjų, palengvinančių prieigą prie interneto, atsakomybę, kai jų vartotojai pažeidžia tokius įstatymus, reglamentuoja ginčus dėl domenų vardų.
Intelektinės nuosavybės problemos, ypač autorių teisės, buvo vieni iš pirmųjų kompiuterių teisės klausimų, iškilusių tiek internete, tiek už jo ribų. Ankstyviausiose kompiuterių teisės bylose kai kurie teismai nusprendė, kad programos įdiegimas į standųjį diską prilygsta autorių teisių saugomo kūrinio atkūrimui. Tie patys teismai taip pat nusprendė, kad tokios programos įsigijimas suteikia vartotojui numanomą licenciją tai daryti, nes toks veiksmas yra būtinas norint naudoti programą. Tačiau nelegalios programos kopijos įdiegimas standžiajame diske iš tikrųjų yra autorių teisių pažeidimas.
Pirmaisiais interneto laikais, kai autorių teisių pažeidimai buvo visiškai nekontroliuojami ir nekontroliuojami, autorių teisių turėtojai pradėjo bylinėtis su interneto paslaugų teikėjais (IPT) dėl jų paslaugomis besinaudojančių žmonių pažeidimų. Tokiuose ieškiniuose buvo teigiama, kad interneto paslaugų teikėjai prisideda prie autorių teisių pažeidimų, todėl turėtų būti atsakingi už neteisėtus savo klientų veiksmus. Reaguodamos į tai, kad šioje srityje trūko kompiuterinių įstatymų, daugelis jurisdikcijų priėmė įstatus, įpareigojančius IPT imtis pagrįstų veiksmų, kad užkirstų kelią bet kokiems pažeidimams, apie kuriuos jie sužino, nors jie negali būti laikomi atsakingais už jiems nežinomus pažeidimus. Be to, iš interneto paslaugų teikėjų paprastai reikalaujama nurodyti kontaktinį asmenį, naudojamą gauti patarimų, susijusių su konkrečių klientų autorių teisių pažeidimais.
Daugelis pradinių kompiuterių teisės ginčų vyko dėl domenų vardų nuosavybės. Nedaug žmonių iš tikrųjų suprato domeno vardo galią, kai internetas buvo formuojamas. Dėl to pažangūs mąstytojai galėjo įsigyti domenų vardus, kurių jie tikėjosi būti paklausūs, ir bandė juos parduoti suinteresuotai šaliai už didelę kainą, kai tik ši suprato domeno vertę. Dauguma jurisdikcijų žvelgė į šią veiklą ir priėmė įstatymus, draudžiančius asmeniui nesąžiningai įsigyti domeno vardą, kurio vienintelis tikslas – parduoti jį už papildomą mokestį konkrečiai šaliai.