Komplemento fiksacijos testas – tai imunologinis medicininis tyrimas, kurio metu nustatomi specifiniai antikūnai žmogaus kraujyje. Šis testas kažkada buvo naudojamas kaip infekcinių ligų diagnozavimo priemonė, tačiau šiais laikais dažniau taikoma polimerazės grandininė reakcija ir kiti DNR nustatymo metodai. Komplemento fiksacijos testo vertė dabar yra jo gebėjimas diagnozuoti autoimuninius sutrikimus arba stebėti tam tikras lėtines ligas.
Komplementiniai baltymai yra tie, kurie dalyvauja imunologinėje reakcijoje, vadinamoje komplemento kaskada. Ši reakcija įvyksta esant bakterijų patogenams, todėl šie patogenai padengiami baltymais, kurie leidžia imuninėms ląstelėms praryti ir sunaikinti bakterijas. Procesas, vadinamas opsonizacija, reikalauja, kad bakterijų paviršiuje būtų specifinių baltymams antikūnų. Komplemento kaskadoje esantys baltymai taip pat gali tiesiogiai žudyti, padengdami bakterijas molekulėse, dėl kurių jos sprogsta, o tai gali atsitikti, jei nėra specifinių antikūnų.
Gydytojas kartais užsakys komplemento fiksavimo testą pacientui, kuris patiria pasikartojančias infekcijas. Tiriamasis mėginys yra nedidelis kraujo kiekis, paprastai paimtas iš rankos venos, be jokio specialaus paciento paruošimo. Paėmus mėginį, jis apdorojamas, kad būtų atskirtas skystas serumas nuo kraujo, kuriam leidžiama koaguliuoti. Tada serume atliekamas komplemento fiksacijos testas.
Prieš atliekant tyrimą, reikia atlikti papildomą apdorojimą, kad būtų sunaikinti paties paciento komplemento baltymai. Tai būtina, nes komplemento fiksacijos testas matuoja greitį, kuriuo paciento antikūnai reaguoja į komplementą, o komplemento koncentracija ir aktyvumo lygis skiriasi kiekvienam žmogui. Norint pasiekti standartizuotus rezultatus, paciento komplementas sunaikinamas, o vietoj jo naudojamas žinomos koncentracijos ir aktyvumo lygio komplemento mėginys.
Šiame etape komplemento mėginys yra paruoštas tyrimui, o dominantis antigenas pridedamas prie tiriamojo mėginio. Antigenas yra specifinis tam tikrai patogeno rūšiai arba autoimuniniams antikūnams. Tada į serumo mėginį pridedami avių raudonieji kraujo kūneliai, surišti su ląstelėms specifiniais antikūnais.
Jei mėginyje yra antikūnų, būdingų tiriamam antigenui, antikūnai reaguos su pridėtu komplementu. Dėl to bus sunaudotas visas mėginyje esantis komplementas, o mėginyje nebus nieko, kas galėtų reaguoti su avies ląstelėmis; tačiau jei specifinių antikūnų nėra, komplementas nebus sunaudotas. Tokiu atveju komplementas sukels avių raudonųjų kraujo kūnelių sprogimą, o tiriamasis mėginys nudažys rožinę spalvą. Todėl jei mėginys pasidaro rausvas, tai yra neigiamas rezultatas, o jei mėginys lieka skaidrus – teigiamas.
Papildomas šio testo panaudojimas yra stebint asmenį, kuris serga žinoma autoimunine liga. Šiuo atveju antigenui specifinio komplemento aktyvumo lygių tyrimas gali būti geras būdas įvertinti tam tikro gydymo veiksmingumą. Tai dažnai atliekama žmonėms, sergantiems sistemine raudonąja vilklige (SRV), autoimunine liga, kuri išsivysto, kai organizmo imuninė sistema reaguoja į ląstelių branduoliuose esančius baltymus. Komplemento fiksacijos testas taip pat naudingas diagnozuojant centrinės nervų sistemos infekcijas, nes atliekant tyrimą nereikia paimti smegenų skysčio, kurį gauti yra daug sunkiau.