Komunikacinio veiksmo teoriją sukūrė vokiečių filosofas ir sociologas Jurgenas Habermasas. Ši teorija patenka į epistemologijos, etikos ir kalbos filosofijos filosofinius žanrus ir gali būti taikoma socialinėms problemoms ir politikai. Komunikacinis veiksmas paaiškina ir padeda pagrindą teisingos demokratijos svarbai, taip pat pateisinamai emancipacijai iš autoritarinių politinių sistemų.
Komunikaciniu veiksmu siekiama išspręsti visuotinių tiesų ar dėsnių problemą, nes dėl skirtingų vertybių ir įsitikinimų sistemų sunku išplėsti moralę visose kultūrose. Šis reliatyvizmas neleidžia kitiems įsitraukti ar spręsti apie sąlygas, kurios gali būti nežmoniškos arba žalingos žmonėms vietiniu ar pasauliniu požiūriu, cituojant kultūrinius skirtumus. Komunikacinis veiksmas tvirtina, kad sistemingai diskutuojant galima atskleisti universalias tiesas ir tinkamo elgesio kodeksus taip, kad visi dalyvaujantys galėtų susitarti ir gauti vienodos naudos.
Taikomi komunikaciniai veiksmai idealiu atveju sukurtų teisingą visuomenę, kurioje visi nariai laikytųsi auksinės taisyklės „daryk kitiems taip, kaip darytum tau“. Kitaip tariant, komunikacinis veiksmas paprastai remiasi kiekvieno gebėjimu perimti vienas kito individualias perspektyvas ir nuo to pradėti kurti veiksmus, kurie turėtų teisingas pasekmes kiekvienam. Neatsižvelgdami į kito požiūrį, rizikuojame veikti iš nežinojimo arba sumažinti sąlygas, kurios gali sukelti daug kančių kitiems.
Komunikacinis veiksmas siekia falsifikuoti reliatyvizmo idėjas; kad kiekviena kultūra ar bendruomenė turi tikėjimo sistemas, kurios dėl kultūrinės praktikos ir patirties negali plisti visuotinai. Pirmiausia, komunikacinio veiksmo teorija susilpnina šią idėją, teigdama, kad protas yra universalus gebėjimas, būdingas visiems žmonėms. Iš to išplaukia, kad jei protas yra moralinio ir etinio veiksmo pagrindas, tai tik protas gali nurodyti kai kurias universalias moralines tiesas ir politinius dėsnius.
Komunikacinis veiksmas sistemingai vykdomas šiais trimis etapais. Visų pirma, paveikti visuomenės ar bendruomenės nariai nusprendė priimti universalų, nešališką principą. Kiekvienas turi pripažinti kitų perspektyvas, kad sukurtų interesų pusiausvyrą. Antra, per diskursą moralinis reikalavimas gali būti pareikštas tik tada, kai visi tam pritaria. Galiausiai, niekas neturi būti verčiamas sutikti su sąlyga. Jie turi žinoti ir laisvai pasirinkti, kad juos paveiktų bet kokia nauda ir pasekmės.
Racionalus diskursas, atsirandantis dėl komunikacinio veiksmo, turi nutekėjimo efektą. Nustačius ir išdėstant universalias moralines tiesas, komunikacinis veiksmas gali būti taikomas mažesniu mastu tarpininkaujant ir sprendžiant ūmius konfliktus ir krizes grupės viduje. Komunikaciniais veiksmais siekiama padėti pagrindą teigiamiems socialiniams pokyčiams, tačiau tame pačiame kontekste jis atveria pateisinimą vienai bendruomenei įsitraukti į kitas grupes, kur jų veiksmai gali būti vertinami prieštaringai.