Konfucijus buvo kinų filosofas, gimęs 551 m. Konfucijus yra vardo K’ung Fu-tzu sugadinimas. Nors K’ung Fu-tzu buvo teisingas filosofo vardas, Vakarų šalyse jis istoriškai buvo vadinamas Konfucijus.
Konfucianizmo religija kilusi iš Konfucijaus pavadinimo ir remiasi jo raštais. Šie raštai buvo skirti kaip patarimai Kinijos valdovams VI amžiuje prieš Kristų, o vėliau juos išstudijavo Konfucijaus pasekėjai. Be to, jo pasekėjai atsinešė idėjų, kilusių iš budizmo ir daoizmo, nes konfucianizmas iš Kinijos išplito į kitas Azijos šalis, įskaitant Korėją, Japoniją ir Vietnamą.
Viena iš Konfucijaus pabrėžtų idėjų buvo „gražus elgesys“. Jis manė, kad jei kiekvienas visuomenės narys galėtų pasiekti „gražių elgsenų“ arba, jo nuomone, teisingą elgesį, visuomenė galėtų tapti tobula. Tai apėmė visų kraštutinių veiksmų ir emocijų vengimą, dėmesingumą kitiems, pagarbą šeimai ir protėvių garbinimą.
Konfucijus galbūt nemanė, kad jis įkūrė religiją. Jis buvo filosofas, o ne pranašas ir akcentavo ne dvasingumą, o tam tikrą elgesį ir buvimą geru piliečiu. Jis tikėjo, kad penki santykiai sudaro stabilios, laimingos visuomenės pagrindą. Šie penki santykiai apima santykius tarp valdovo ir pavaldinio, vyresniojo brolio ir jaunesniojo brolio, tėvo ir sūnaus, vyro ir žmonos bei santykius tarp dviejų draugų.
Po jo mirties Konfucijaus anūkas ir mokiniai toliau skleidė jo filosofijas. Konfucijus laikomas puikiu mokytoju, o ne dievu. Jis yra žinomas dėl savo posakių, tokių kaip „Ko nelinki sau, nedaryk kitiems“ ir „Gerbk save ir kiti tave gerbs“. Ritualai, stiprinantys penkis ryšius, yra svarbūs jo mokymų pasekėjams.
Konfucijus mirė 479 m. pr. Kr. Jo gimtasis miestas Kufu išgarsėjo po jo mirties, dabar jį aplanko daug turistų, taip pat Kinijos piliečiai, norintys aplankyti netoliese esančias šventyklas ir Konfucijaus kapą. Neaišku, ar Konfucijus būtų pritaręs daugeliui jam skirtų šventyklų, ar būtų norėjęs, kad jo pasekėjai tęstų jo mokymą ir nepadarytų jo pagarbos objektu.