Konkurencingos pramonės analizė apžvelgia konkrečius rinkos elementus ir padeda įmonei nustatyti, ar ji gali uždirbti pelno įeidama į tą rinką. Analizė dažnai susideda iš keturių elementų: grėsmės patekti į rinką, pirkėjų derybinė galia, pakaitinių prekių prieinamumas ir tiekėjų derybinė galia. Dėl kiekvieno elemento įmonei gali būti sunku patekti į labai konkurencingą pramonę. Įmonės valdymo komanda dažnai atliks konkurencinę pramonės analizę, kad sužinotų, ar ji gali rasti nišą rinkoje.
Grėsmės patekti į konkurencijos pramonės analizę apima pradines išlaidas, vyriausybės reguliavimą, platinimo kanalus ir esamų konkurentų stiprumą. Paprastai tai yra pirmasis analizės žingsnis, nes bet kuris iš šių veiksnių gali greitai sunaikinti idėją patekti į naują rinką. Kai kuriais atvejais įmonė gali juos įvertinti pagal svarbą. Pavyzdžiui, platinimo kanalų trūkumas gali būti ne toks svarbus kaip per didelis vyriausybės reguliavimas naujoje rinkoje.
Pirkėjų derybinė galia parodo atskirų pirkėjų gebėjimą kontroliuoti rinką. Taip atsitinka, kai yra keli dominuojantys pirkėjai, o perkami produktai yra gana standartiniai. To pavyzdys yra kompiuterių pramonėje, kur tam tikroms kompiuterių dalims, kurios yra standartinės medžiagos, yra tik keli pirkėjai. Konkurencingos pramonės analizėje tai gali lemti mažesnę visų pramonės įmonių rinkos dalį. Kai kuriais atvejais tiekėjas gali bandyti apriboti šią galią, įkurdamas savo mažmeninės prekybos vietas prekėms parduoti, taip sumažindamas pirkėjų galią.
Pakaitinės prekės rinkoje rodo, kad pirkėjai gali rasti alternatyvių prekių. Konkurencingos pramonės analizėje tai rodo, kad vartotojai nėra susieti su tam tikros rūšies prekėmis. Padidėjus kainoms ar dėl kitų veiksnių sunku įsigyti tam tikrą prekę, vartotojai įsigys pakaitalą, kuris pakankamai panašus į originalą. Dėl to įmonei gali būti sunku parduoti visas savo atsargas rinkoje.
Kaip ir pirkėjai, tiekėjai taip pat turi tam tikrą derybinę galią konkurencinės pramonės analizėje. Taip atsitinka, kai tiekėjų yra nedaug, o rinkoje siūlomi produktai skiriasi vienas nuo kito. Tiekėjai gali tai panaudoti kaip natūralią kliūtį patekti į rinką, nes jų prekės dažnai yra palankesnės rinkoje, palyginti su nauju rinkos dalyviu. Taip atsitinka, kai pirkėjai teikia pirmenybę vieno tiekėjo prekėms, nes jos turi savybių, kurių negali lengvai atkartoti kitas tiekėjas.