Konstantinas Kavafis (taip pat transliteruotas kaip Konstantinas arba Konstantinas Kavafis) buvo iškiliausias XX amžiaus graikų poetas. Jo kūryba buvo plačiai išversta, nors didžioji jo poezijos dalis oficialiai paskelbta tik po jo mirties 1933 m. Konstantinas Kavafis savo epochoje itin radikalioje laikytoje kūryboje nagrinėjo daug nepatogių temų. Konstantino Kavafio poezija, net ir išversta, yra persekiojanti, lyriška ir įtaigi.
Konstantinas Kavafis gimė Aleksandrijoje, Egipte, 1863 m. graikų tėvams. Nors Kavafis pagal tautybę buvo graikas, jis praleido labai mažai savo gyvenimo Graikijoje, daugiausia gyvendamas Egipte, nors laiką leido ir Turkijoje bei Anglijoje. Jo tėvas vykdė importo ir eksporto verslą ir gyveno bei dirbo Anglijoje pakankamai ilgai, kad įgytų dvigubą pilietybę. Šeima gyveno Aleksandrijoje iki 1870 m., kai mirė Konstantino Kavfio tėvas, o motina išsivežė šeimą į Liverpulį.
Anglijoje patyrusi finansinių sunkumų, šeima grįžo į Egiptą, kur gyveno tik penkerius metus, kol vėl buvo priversti kraustytis – šį kartą į Konstantinopolį, dabar vadinamą Stambulu, kur Konstantino Kavafis gyveno vaikystėje. 1885 m. Kavafis grįžo į Aleksandriją ir liko ten visą likusį gyvenimą, tikriausiai pavargęs nuo dažnų judesių, kuriuos darydavo vaikystėje.
Aleksandrijoje Konstantinas Kavafis iš pradžių dirbo žurnalistu, vėliau – Viešųjų darbų ministerijoje. Savo gyvenimą jis praleido kaip valstybės tarnautojas, kartu publikuodamas savo poeziją plačių lapų ir pokalbių knygelių pavidalu, kurie buvo platinami jo draugams ir literatų bendruomenei. Jo kūrybai per visą gyvenimą buvo skiriama mažai dėmesio, nes ji labai skyrėsi nuo įprastos graikų poezijos ir buvo prieinama labai ribotai auditorijai. Tik XX a. 1920-ajame dešimtmetyje, kai graikų literatų bendruomenėje ėmė keistis, Konstantinas Kavafis pradėjo sulaukti bet kokio pripažinimo už savo kūrybą.
Kavafis pakeitė graikų poezijos veidą tiek, kad jis laikomas pagrindiniu XX amžiaus viduryje graikų literatūroje įvykusių pokyčių atstovu, o jo darbai plačiai mokomi Graikijos mokyklose. Jo poezija yra labai rafinuota, joje naudojamos netipiškos rimavimo schemos, kurios nedažnai persikelia į vertimą. Didžioji jo poezijos dalis yra istorinė ir apima religijos, moralės, homoseksualumo ir psichologijos klausimus. Šios temos buvo nepaprastai drąsios epochoje, kurioje jis rašė.
Rašydamas savo darbą Kavafis sėmėsi asmeninės patirties, istorijos ir graikų mitologijos, o didžiąją gyvenimo dalį praleido atsiskyręs, izoliuotas nuo graikų bendruomenės. Jo labai apgalvotą meistriškumą kaip pavyzdį naudoja daugelis šiuolaikinių poetų, kurie savo dažnai labai trumpais ir paprastais eilėraščiais siekia sukurti tokį poveikį, kokį Kavafis pasiekė.
Konstantinas Kavafis parašė daugybę eilėraščių tipų, pats suskirstydamas juos į tris žanrus. Buvo istorinių eilėraščių, tokių kaip „Itaka“ ir „Dievas palieka Antonijų“, daugiausia dėmesio skiriant nuosmukiui ir nuosmukiui, ypač istorinėje Aleksandrijoje. Jis taip pat parašė jausmingų eilėraščių, tokių kaip „Belaukiant barbarų“, nagrinėdamas seksualumą, nostalgiją, emocijas ir prisiminimus. Be to, yra filosofinių eilėraščių, svarstančių apie žmogaus prigimtį, sudėtingas problemas, uždarumą ir orumą. Kavafio filosofinių eilėraščių pavyzdžiai yra „Sienos“ ir „Thermopylae“.
Konstantinas Kavafis įnešė didžiulį indėlį į XX amžiaus graikų literatūrą ir yra didžiulė tragedija, kad per savo gyvenimą jis niekada nebuvo už tai pripažintas. Jo kūryba pakeitė graikų poezijos veidą, atnešė naują eksperimentinę erą ir metė iššūkį socialinėms pažiūroms daugeliu svarbių klausimų.