Šalys paprastai valdomos pagal konstituciją, kuri yra pagrindinis dokumentas sprendžiant visus vyriausybei keliamus klausimus. Kai iškyla problema ar situacija, kurios, atrodo, negali išspręsti šalių konstitucija ar dabartinė teisinė sistema, sakoma, kad tai yra konstitucinė krizė. Paprastai konstitucinė krizė kyla tada, kai pateikiamas teisinis klausimas, kurio Konstitucija nenagrinėja, arba kai du ar daugiau vyriausybės atšakų bando įsitvirtinti tam tikro klausimo ar situacijos kontrolę.
Daugelis pasaulio šalių, įskaitant JAV, patyrė konstitucines krizes. Pirmoji JAV konstitucinė krizė kilo, kai atskiros valstybės bandė atsiskirti nuo Sąjungos prieš Amerikos pilietinį karą. JAV Konstitucija tiesiogiai neaptaria, ar valstybė gali atsiskirti, ar ne; tačiau kai valstybėms buvo užkirstas kelias perėmimui panaudojus jėgą, atsiskyrimo klausimas buvo netiesiogiai išspręstas. Pastaraisiais metais patys prezidento rinkimai 2000 m. buvo vadinami konstitucine krize, kai buvo suabejota Floridos rinkimų balsavimu – situacija, kuri galiausiai pateko į Jungtinių Valstijų Aukščiausiąjį Teismą.
Karališkieji skandalai ir protokolai taip pat dažnai sukeldavo konstitucinę krizę. 1936 m. Jungtinės Karalystės karalius Edvardas VIII norėjo vesti išsiskyrusią moterį Wallis Simpson, o tai nebuvo leidžiama pagal monarchijos sąlygas. Galiausiai karalius Edvardas VIII buvo priverstas atsisakyti sosto, kad galėtų tęsti santuoką.
Vokietija susidūrė su konstitucine krize, kai vyriausybė atsisakė paisyti šalių Federalinio Konstitucinio Teismo 2009 m. nutarimo, kuriuo gėjų santuokos buvo įteisintos. Vokietijos teisinėje sistemoje yra specialus teismas – Federalinis Konstitucinis Teismas, kuriam pavesta priimti sprendimus konstitucingumo klausimais. Atsisakę vykdyti nutarimą, kitos valdžios šakos sukėlė konstitucinę krizę.
Iškilus konstitucinei krizei, ją galima spręsti įvairiais būdais. Kai kuriais atvejais vyriausybė gali išspręsti problemą tarp filialų ir pasiekti abiems pusėms priimtiną susitarimą, kuris išsprendžia problemą. Deja, kai kuriais atvejais krizė gali sukelti rimtą vidinį konfliktą ir net paleisti vyriausybę. Pavyzdžiui, 1905 m. buvusios Jungtinės Švedijos ir Norvegijos karalystės tapo atskiromis šalimis po to, kai dėl besitęsiančio konflikto ir įtampos tuometinis karalius Oskaras II atsisakė pretenzijų į Norvegijos sostą ir pripažino Norvegiją kaip atskirą ir suverenią šalį.