Konteksto principas nustato idėją, kad atskiri žodžiai neturi reikšmės ar vertės, nebent jie suprantami sakinio kontekste. Ši sąvoka taip pat buvo vadinama Frege’s Principu pagal jos išradėją Gottlob Frege, kontekstualizmą ir atvirkštinį kompoziciškumą. Principas yra neatsiejama dalis, kaip žodžiai ir sakiniai įgyja prasmę ir kuris iš jų yra svarbiausias ją nustatant.
Pirmą kartą mintis pasirodė Frege’o „Aritmetikos pagrinduose“ 1884 m. Šioje knygoje jis išdėstė tris pagrindinius filosofinės analizės principus. Šie principai buvo atskirti subjektyvųjį nuo objektyvaus, niekada nerasti prasmės žodyje be konteksto ir prisiminti, kas skiria sąvoką nuo objekto. Frege sukūrė konteksto principą kaip reakciją prieš prasmės atomizaciją, kurią numato psichologizmas ir kompoziciškumas.
Pischologizmas – tai logikos ir psichologijos įtraukimas į filosofiją. Nors ši idėja dažniausiai yra vokiečių kilmės, Johnas Stuartas Millas taip pat buvo pagrindinis jos šalininkas. Psichologizmas ir kompoziciškumas teigia, kad sakinio prasmė suprantama iš sujungtų atskirų jo dalių reikšmių. Tai reiškia, kad kiekvienas žodis prisideda prie bendros reikšmės.
Atvirkštinis kompoziciškumas arba konteksto principas laikosi diametraliai priešingos nuomonės: žodis pats savaime neturi tikrosios reikšmės. Jo prasmė įgyjama iš konteksto sakinyje. Tai nereiškia, kad kiekvieno žodžio reikšmė skiriasi nuo sakinio, bet kai kurių, pavyzdžiui, „rinkinys“, skiriasi.
Frege’as tik keletą kartų knygoje paminėjo konteksto principą ir niekada nepaaiškino jo reikšmės. Netgi neaišku, ar Frege ir toliau tikėjo šiuo principu, ar vėlesniame gyvenime jį sumenkino, ar visai jo atsisakė. Yra žinoma, kad Ludwigas Wittgensteinas ir Bertrandas Russellas perėmė jo idėjas ir jas toliau plėtojo.
Wittgensteinas plėtojo Frege principą, skirstydamas kalbą į teiginius ir teiginius. Pasiūlymas yra sakinys. Sakinys sudarytas iš kintamųjų arba žodžių serijos, tačiau tai yra pasiūlymas, kuris galiausiai nustato kiekvieno kintamojo reikšmę.
Šiame principe yra dvi kontekstualizmo versijos. Vienu požiūriu žodžio prasmė nustatoma tik iš visų jo kontekstų. Kitu atveju žodžio prasmė gali būti nustatyta iš bet kurio konteksto. Tie patys principai taikomi ir posakių reikšmėms.
Idėja, kad visuma lemia sudedamosios dalies prasmę, konteksto principą paverčia semantinio holizmo dalimi. Semantinis holizmas yra kalbinis principas, kuris tiki, kad sakinių ir žodžių reikšmės yra kilusios iš platesnio konteksto. Nors šis platesnis kontekstas nėra apibrėžtas, jis paprastai suprantamas kaip visa kalba.
Kalbant apie konteksto principą ir semantinį holizmą, kyla problemų besimokantiems kalbos. Taip yra todėl, kad norint išmokti kalbą, besimokantysis turės suprasti visą kalbą, kad suprastų vieną žodį ar sakinį joje. Tai gali būti neįmanoma, nes besimokantys kalbų kaupia žinias, įsisavindami atskirus žodžius ir frazes, pamažu suvokdami visumą.