Kalbininkai tiria kalbų struktūrą, reikšmę ir vartojimą bei kaip šios kalbos yra susijusios viena su kita. Kontekstualizacija yra kalbotyros srities teorija, pagrįsta idėja, kad žodžių negalima visiškai suprasti, neatsižvelgiant į kontekstą, kuriame jie vartojami. Nekreipiant dėmesio į kontekstą, kalbėtojai ir klausytojai atsiveria nesusipratimams ar klaidingoms interpretacijoms. Kontekstualizacijos teoriją remiantys kalbininkai pabrėžia, kad kalbėtojo ir klausytojo požiūris yra toks pat svarbus kaip ir patys žodžiai. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas turi skirtingą gyvenimo patirtį ir istoriją, kalbininkai taip pat daro prielaidą, kad kiekvienas asmuo turi unikalų kalbos supratimą.
Žmonės remiasi įvairiais ženklais, kad padėtų jiems suteikti teisingą žodžių reikšmę konkrečiame kontekste. Tono pasikeitimas, pvz., kylanti intonacija sakinio pabaigoje, gali rodyti klausimą, pagarbų požiūrį į klausytoją arba nepasitikėjimą savimi. Žodžių pasirinkimas taip pat gali būti užuomina, ypač kalbant apie dominuojančius įvardžius, arba kalbant apie auditoriją pagarbiai, o ne atmestinai. Nežodiniai veiksmai, tokie kaip kūno kalba, konkretūs judesiai ar veiksmai, taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį apibrėžiant kontekstą. Be šių kontekstualizavimo ženklų sunku efektyviai bendrauti.
Kontekstualizacija taip pat vaidina svarbų vaidmenį suprantant rašytinį žodį. Skaitytojai, užuot vertinę žodžius, turi stengtis suprasti dokumentus socialiniame, politiniame ar istoriniame kontekste. Tai reiškia, kad reikia žiūrėti ne tik į žodžius, bet ir į juos parašiusio žmogaus požiūrį ir kilmę, taip pat į tuometinės visuomenės požiūrį. Kontekstualizavimo samprata ypač svarbi, kai kalbama apie istorinius tyrimus ar religijos studijas, nes kitaip mąstančių ar ne daugumos nuomonę turinčių kūriniai galėjo neišlikti iki šių dienų. Skaitytojai, interpretuodami tekstą, taip pat turėtų ieškoti šališkumo ar darbotvarkės.
Remdamiesi kontekstualizacijos teorija, kalbininkai turi išnagrinėti visą vaizdą, kad suprastų kalbą, kalbą ar dokumentą, o ne tik pačius žodžius. Tai reiškia, kad bandoma nustumti į šalį savo nuomonę, kartu atsižvelgiant į unikalius rašytojo mąstymo procesus, įsitikinimus ir istoriją. Taip pat reikia naudoti visas turimas užuominas, kad būtų aiškinama slengo ar šnekamosios kalbos reikšmė, ir stengiamasi atskirti faktus nuo fantastikos ar nuomonės. Atsižvelgiant į tai, kad žmonių patirtis ir požiūriai nuolat keičiasi, kontekstualizacijos teorija netgi rodo, kad žodžiai tam tikru momentu gali turėti skirtingas reikšmes, net kai juos skaito ar girdi tas pats asmuo.