Nepaisant pavadinimo, kopūstas nėra medis, auginantis kopūstus, parduodamus vietiniame prekybos centre. Tai iš tikrųjų yra įprastas įvairių medžių pavadinimas. Vienas iš labiausiai žinomų yra Cordyline australis, į palmę panašus medis, kilęs iš Naujosios Zelandijos. Andira inermis yra dar viena šiuo pavadinimu žinoma rūšis, auganti Meksikoje, Centrinėje Amerikoje ir Pietų Amerikoje, o juodųjų kopūstų medis Melanodendron integrifolium yra endeminis arba randamas tik pietų Atlanto Šv. Elenos saloje.
Naujosios Zelandijos kopūstas gali atrodyti kaip palmė, tačiau jis nėra palmių šeimos narys. Medis gali siekti nuo 39 pėdų (12 m) iki 65 pėdų (20 m) aukštį, kai yra plikas kamienas ir šakos šalia viršūnės. Lapai ilgi ir panašūs į ašmenis, ant šakų susikaupę. Pavasarį medis pražys kvapniais baltais, raudonais arba geltonais žiedais.
Maoriai, vietinių žmonių grupė iš Naujosios Zelandijos, naudojo medį pluoštui ir vaistams, o jo šakas pynė į krepšius, virves ir sandalus. Ankstyvieji Europos gyventojai alų gamindavo iš šaknų, o vidinius lapus ir stiebus valgydavo žalius arba virtus kaip daržovę. Būtent jie sausrai atsparų medį pradėjo vadinti kopūstiniu augalu. Kamienas buvo toks atsparus ugniai, kad naujakuriai jo medieną naudojo kaminams mūryti. Šis kopūstmedis sėkmingai persodintas JAV, Europoje ir Didžiojoje Britanijoje, kur jis vadinamas Torki palme.
Centrinės ir Pietų Amerikos bei Vakarų Afrikos atogrąžų zonose aptinkamas kopūstmedis taip pat gali pasiekti 65 pėdų (20 m) aukštį. Šis amžinai žaliuojantis augalas pavasarį žydi rausvais ir violetiniais žiedais ir užaugina mažus vaisius su viena didele sėkla. Pilka žievė iš kartos į kartą buvo naudojama vaistažolių preparatuose kaip vaistas nuo žarnyno kirmėlių, grybelių ir kitų grybelinių odos infekcijų, tačiau augalą reikia naudoti labai atsargiai. Šis medis iš tikrųjų laikomas nuodu ir per didelė dozė gali sukelti vėmimą, karščiavimą ir net mirtį. Ricinos aliejus ir laimo sultys buvo naudojami kaip priešnuodžiai.
Juodųjų kopūstų medis randamas tik Šv. Elenos saloje, esančioje Atlanto vandenyno pietuose, maždaug pusiaukelėje tarp Pietų Amerikos ir Aliaskos. Šis medis yra mažesnis už kitus, jo vidutinis aukštis siekia tik 13 pėdų (4 m), o lapai yra stori, tamsūs, kurie auga grupelėmis, primenančiomis kopūsto galvą šalia šakų galo. Jų galima rasti drėgnuose regionuose kalnų šlaituose. Visada drėgna žievė dažniausiai būna padengta samanomis, kerpėmis ir paparčiais.
Juodasis kopūstas taip pat yra žydintis medis ir išaugina žiedus, sudarytus iš mažų geltonų diskinių žiedynų, apsuptų baltų žiedlapių pavidalo žiedynų. Juodųjų kopūstų medis yra saugomas pagal nykstančių rūšių reglamentą dėl riboto augimo arealo ir nevietinių rūšių, persodintų Šv. Elenoje, įsiskverbimo grėsmės. Siekiant apsaugoti šią rūšį, dviejuose salos nacionaliniuose parkuose pradėta aktyvi atsodinimo programa.